Manoma, kad labiausiai E.Macrono reitingus smukdo tai, kad jis nesiima veiksmų sumažinti vyriausybės išlaidas.
Populiarumo nepridėjo ir nepavykęs planas suteikti pagalbą migrantams, Prancūzijos kariuomenės vado atsistatydinimas bei siekis kovoje su terorizmu valstybės galias išplėsti taip, kad kritikai ėmė baimintis, jog ilgam laikui bus apribotos pilietinės laisvės.
Vis dėlto panašu, kad dėl sumažėjusio populiarumo pernelyg neišgyvenantis prezidentas ruošiasi naujiems žygiams: nors šiuo metu E.Macronas vadovauja Prancūzijai, atrodo, jog norėtų tapti viso laisvojo pasaulio lyderiu.
Užėmė A.Merkel vietą?
Kai JAV prezidento rinkimuose nugalėjo Donaldas Trumpas, žadėjęs „Amerika – pirmiausia“ politiką, komentatoriai iš viso pasaulio kaip liberalios pasaulio tvarkos de facto gynėją įvardijo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.
Ji atrodė kaip natūraliausia kandidatė į šią neoficialią poziciją, kadangi per savo ilgą karjerą nuolat pasisakydavo už diplomatiją ir tarptautinę teisę, gynė ir kovojo už Europos Sąjungą (ES).
Tačiau per pirmuosius tris prezidentavimo mėnesius E.Macronas, panašu, išdrįso pasukti ten, kur dvejojo A.Merkel.
Tačiau per pirmuosius tris prezidentavimo mėnesius E.Macronas, panašu, išdrįso pasukti ten, kur dvejojo žengti A.Merkel.
Išlaikydamas jaunatvišką įvaizdį, jis drąsiai pasisako tokiais svarbiais visam pasauliui klausimais kaip klimato kaita. Puikus to pavyzdys – jo inicijuota tviterio kampanija „Paverskime mūsų planetą vėl didžia“.
Šis pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai – tokiu būdu buvo perfrazuotas D.Trumpo šūkis „Paverskime Ameriką vėl didžia“.
Be to, „prancūziškojo Obamos“ stiliumi E.Macronas „pokalbiams“ itin svarbiais politiniais klausimais Paryžiuje priima tokias įžymybes kaip Bono ar Rihanna.
Tokie veiksmai padėjo jaunajam prezidentui atsidurti pasaulio dėmesio centre. To jis pasiekė arba siekdamas sužavėti, arba pasipriešinti pasaulio lyderiams, dažnai itin nepopuliariems Prancūzijoje.
Visgi negalima sakyti, kad vidaus klausimais prezidentas E.Macronas nieko nenuveikė.
Dar prieš metus būdamas politiniu autsaideriu, jis įvykdė beveik neįmanomus pokyčius politiniame Prancūzijos gyvenime. Jo nauja centristinė partija „Respublika, pirmyn!“ („République En Marche“) dabar Prancūzijos parlamente turi absoliučią daugumą.
Pasaulio derybininkas
E.Macronas subtiliais ir nelabai būdais demonstruoja ambicijas tapti derybų meistru tame naujajame pasaulyje, kuriame visi keliai veda į Paryžių.
P.Vimontas: „Matome Prancūziją ginančią savo interesus ir darančią tai būdu, padėjusiu jai pasaulinėje scenoje užimti centrinę poziciją. Prancūzijai patinka vadovauti ir žinoti, kad kiti stebi, kaip ji vadovauja.“
„Tam tikru lygiu Prancūzija grįžo“, – sakė buvęs Prancūzijos ambasadorius JAV ir ES šalyse Pierre'as Vimontas.
„Matome Prancūziją ginančią savo interesus ir darančią tai būdu, padėjusiu jai pasaulinėje scenoje užimti centrinę poziciją. Prancūzijai patinka vadovauti ir žinoti, kad kiti stebi, kaip ji vadovauja“, – teigė P.Vimontas.
Prancūzijos interesų gynyba pasireiškia įvairiomis formomis, įskaitant paskutinės minutės sprendimą laikinai nacionalizuoti didžiausią Prancūzijos laivų statyklą. Tokiu būdu E.Macronas siekė apsaugoti prancūzų darbo vietas, kurias kėsinosi atimti italai.
Vis dėlto daugiausia E.Macronas nuveikė pasauliniu mastu.
Praeitą savaitę jis už Paryžiaus esančioje viloje priėmė du vienas prieš kitą kovojančius Libijos lyderius. Misiją galima laikyti pakankamai sėkminga: buvo pasiektas sąlyginis taikos susitarimas tarp Jungtinių Tautų (JT) remiamo Libijos premjero Fayezo al Sarrajo ir rytinę Libijos dalį kontroliuojančios kariuomenės lyderio Khalifos Haftaro.
Prancūzijai Libijos klausimas – svarbus, kadangi anksčiau šaliai šiame regione nepavyko derybomis pasiekti jokios funkcionuojančios rezoliucijos.
„Taikos procesas šiandien padarė didelį progresą“, – po diskusijų sakė E.Macronas, girdamas dviejų pakviestų lyderių „istorinę drąsą“.
Anot P.Vimonto, panašiu būdu E.Macronas save pavertė derybininku taip Izraelio ir Palestinos, JAV ir Rusijos.
E.Macronas atskirai priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir D.Trumpą, Palestinos prezidentą Mahmoudą Abbasą ir Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu.
Visuose šiuos susitikimuose E.Macronas pasinaudojo savo žavesiu ir pademonstravo paramą abiem konfliktuojančioms pusėms. Net ir tuomet, kai kaltino V.Putiną, kad Rusijai priklausančios žiniasklaidos priemonės yra „propagandos įrankiai“.
Kalbėdamas su M.Abbasu, jis žydų nausėdijas pavadino „nelegaliomis remiantis tarptautine teise“. Tačiau susitikęs su B.Netanyahu jis viešai pasmerkė antisionizmą, kuris, anot E.Macrono, „yra nauja antisemitizmo forma“.
Meilikavimas Donaldui Trumpui
Ryškiausiai E.Macrono žavesys atsiskleidė antrojo susitikimo su D.Trumpu metu, kai JAV prezidentas lankėsi Prancūzijoje.
Susitikimą vainikavo šešių sekundžių trukmės rankos paspaudimas, kuris buvo interpretuotas kaip prancūziško mačizmo įrodymas.
Susitikimą vainikavo šešių sekundžių trukmės rankos paspaudimas, kuris buvo interpretuotas kaip prancūziško mačizmo įrodymas.
Vėliau E.Macronas vienam prancūzų laikraščiui tą rankos paspaudimą apibūdino kaip „tiesos akimirką“.
Baltųjų rūmų vadovo vizito metu E.Macronas šypsojosi ir atvirai reiškė prielankumą D.Trumpui, kuriam, paskutinės apklausos duomenimis, pritaria vos 14 proc. Prancūzijos gyventojų.
Net tuomet, kai D.Trumpui išsprūdo nekorektiška pastaba, esą, 64 metų Brigitte Macron „išlaikė gerą fizinę formą“, jaunasis prezidentas į kolegą iš JAV ir toliau kreipėsi „brangus Donaldai“.
D.Trumpas šį mėnesį laikraščiui „The New York Times“ atskleidė, kad E.Macrono meilikavimas prasidėjo dar prieš JAV prezidento vizitą Prancūzijoje. Jungtinėje Karalystėje (JK) nelaukiamas D.Trumpas E.Macrono paklausė, ar jo vizito metu prancūzai nerengs protestų.
„Paklausiau, ar man tai būtų geras dalykas“, – pasakojo Baltųjų rūmų vadovas. Jo teigimu, E.Macronas nedelsdamas atsakė, kad protestai „nebus problema“, D.Trumpo lauks ištaigingas karinis paradas Eliziejaus laukuose.
Kai D.Trumpas atvyko į Prancūziją, čia protestų nebuvo nė kvapo. Todėl nenuostabu, kad dabar jis kalba apie „puikius santykius“ su E.Macronu.
Kai D.Trumpas atvyko į Prancūziją, čia protestų nebuvo nė kvapo. Todėl nenuostabu, kad dabar jis kalba apie „puikius santykius“ su E.Macronu.
Prancūzijos užsienio politikos ekspertas Dominique Moisi, dirbantis Paryžiuje įsikūrusiame tyrimų centre „Institut Montaigne“, susijusiame su E.Macrono kampanija, mano, kad atsiranda „buvimo rampos šviesoje“ pavojus.
„Velnias slypi detalėse, – sakė D.Moisi. – Paryžiuje priimdamas lyderiaujančias opozicines jėgas, E.Macronas rizikuoja. Kas, jeigu jis suklys?“
Netyčinė ironija
Oficialiame ir labai simboliniame E.Macrono prezidento portrete jis įamžintas greta knygų krūvos.
Tarp jų matyti Stendhalio „Raudona ir juoda“ – klasikinis XIX amžiaus romanas, pasakojantis Žiuljeno Sorelio istoriją. Jaunas vaikinas iš provincijos, kaip ir E.Macronas, atvyksta į Paryžių ieškoti laimės bei suvilioja vyresnę moterį.
E.Macrono žmona Brigitte už jį vyresnė 25 metais.
Nors romane Ž.Sorelio likimas susiklosto ne itin laimingai, vienas dalykas yra aiškus: jis – savo didžiulių ambicijų vergas, kuriam niekas nepastos kelio.
Kol kas E.Macronas prezidentavimo laikotarpiu nepatyrė jokios didelės vidaus krizės. Taip pat nė vienas iš jo pagrindinių pasiūlymų nebuvo įgyvendintas, įskaitant griežtai kontroliuojamos Prancūzijos darbo rinkos liberalizavimą.
Šios reformos rudenį bus pristatytos parlamentui ir gali įkvėpti masinius protestus.
Šios reformos rudenį bus pristatytos parlamentui ir gali įkvėpti masinius protestus.
Parlamente turėdamas absoliučią daugumą, E.Macronas nėra pratęs prie opozicijos. Tą puikiai iliustruoja jo žodžiai Prancūzijos pajėgoms ginče dėl kariuomenės biudžeto apkarpymų: „Aš esu jūsų bosas... Man nereikia spaudimo ir jokių komentarų.“
Kai kuriems aiški E.Macrono aliuziją į Stendhalį įrodo prezidento humoro jausmą ir saviironiją. Kiti ją suvokia kaip kitokio tipo ironiją – netyčia nuspėjančią ateitį.
Kaip sakė D.Moisi: „Sunkūs laikai dar ateis.“