Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ateities karuose susidurs ne valstybės, o kriminalinės grupuotės

Ateityje didžiausių konfliktų iniciatoriai bus narkotikų karteliai, mafijos grupuotės, įvairios gaujos ir teroristai. Tokiuose naujo tipo konfliktuose konvencinės priemonės neveikia. Tad atėjo laikas permąstyti, kokiomis taisyklėmis turime vadovautis, mėgindami tokius konfliktus numalšinti. „Gali tekti iš naujo ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra ir kas nėra karas“, – svetainėje foreignpolicy.com publikuojamame straipsnyje rašo kanadiečių politologas Robertas Muggahas ir kovos su organizuotu nusikalstamumu ekspertas Johnas P.Sullivanas.
Meksikos policija
Meksikos policija / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto duomenimis, maždaug pusėje šiandien vykstančių karų dalyvauja nuo trijų iki devynių viena kitai priešiškų grupių, o penktadalyje karų susiremia daugiau nei 10 konfliktuojančių blokų. Libijoje, Sirijoje ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse šiuo metu vykstančiuose konfliktuose dėl galios ir įtakos kovoja šimtai ginkluotų grupių.

R.Muggahas ir J.P.Sullivanas pastebi, kad šios tarpusavyje kovojančios grupės dažniausiai yra dar ir smarkiai susiskaidžiusios iš vidaus. Autoriai rašo, kad šiandieniniai kovotojai yra ne ką mažiau susiję su narkotikų karteliais, mafijos grupuotėmis, kriminalinių nusikaltėlių gaujomis, civilių riaušininkų grupėmis ir teroristų organizacijomis negu su kariuomenės struktūromis ar organizuotomis sukilėlių grupėmis.

Kruvinas nusikalstamumo, ekstremizmo ir ginkluoto maišto mišinys

Pasak R.Muggaho ir J.P.Sullivano, nusikalstamumo, ekstremizmo ir ginkluoto maišto mišinys ypač būdingas Centrinei ir Pietų Amerikai, Šiaurės Afrikai ir Afrikai į pietus nuo Sacharos, taip pat Artimiesiems Rytams ir Vidurinei Azijai. „Nieko nuostabaus, kad šiuolaikiniai konfliktai yra atsparūs konvencinėms tarptautinio atsako priemonėms, – jie nepaiso nei oficialių derybų, kuriomis siekiama susitarti dėl paliaubų, nei taikos sutarčių, nei taikos palaikymo operacijų“, – rašoma straipsnyje.

Šių naujo tipo karų, balansuojančių tarp organizuoto nusikalstamumo ir atviro karo, keliamas nesaugumas – visiškai realus. Tačiau dėl to, kas ir kokiu būdu turėtų į tokius karus įsikišti, kaip mėginti juos sureguliuoti, ir kokiomis priemonėmis juose turėtų būti užtikrinamas civilių saugumas, kyla ganėtinai keblių etinių, teisinių ir taktinio lygmens klausimų.

Bene didžiausi kriminaliniai karai šiuo metu vyksta Meksikoje. Nuo 2006 m. kruvinuose susirėmimuose tarp Meksikos kariuomenės, policijos, kartelių ir nusikaltėlių grupuočių gyvybės neteko mažiausiai 200 tūkst. žmonių. 2017 m. nužudyta per 29 tūkst. gyventojų, o šiemet, manoma, aukų bus dar daugiau.

P.Escobaro valdymo modelis gyvuoja ir plinta

Autoriai primena, kad kai kuriuose pasaulio miestuose susikūrė paralelinė valdžia, sudaryta iš kriminalizuotų politinių ir administracinių struktūrų. Daugėja vadinamųjų narkomiestų, kuriuose visas politinis ir ekonominis aparatas tampa narkotikų ekonomikos varikliu.

Pavyzdžiui, tarpusavyje konkuruojančių ir neteisėta prekyba narkotikais užsiimančių organizacijų ir grupuočių rankose yra nemaža dalis didžiųjų Brazilijos miestų. Antai maždaug 20 proc. Rio de Žaneiro kontroliuoja trys kriminalinės struktūros: „Comando Vermelho“ („Raudonoji komanda“), „Amigos dos Amigos“ („Draugų draugai“) ir „Terceiro Comando Puro“ („Trečioji grynoji komanda“). Kito Brazilijos miesto, San Paulo, valdžia, manoma, – kriminalinės grupuotės „Primeiro Comando da Capital“, PPC, („Pirmosios sostinės komandos“) rankose.

Nusikalstamos grupuotės Brazilijoje iš esmės perėmė ir valstybinių įkalinimo įstaigų administravimą. Kai kurios grupuotės bando įsitvirtinti politikoje, kitų tikslas – daryti įtaką rinkimams perkant ir parduodant balsus. 2017 m. dėl organizuotų riaušių ir pavienių smurtinių incidentų gyvybės neteko beveik 64 tūkst. brazilų.

Situaciją, anot straipsnio autorių, tik blogėja, nes Lotynų Amerikoje siautėjančios nusikalstamos grupuotės žengia į tarptautinį lygmenį. PCC, plačiausiai pagarsėjusi Lotynų Amerikos narkotikų platintoja, vykdo veiklą dar mažiausiai septyniose Pietų Amerikos šalyse. JAV susikūrusios kriminalinės organizacijos „MS-13“ ir „Barrio 18“ pavertė Salvadorą viena žiauriausių valstybių pasaulyje pagal žmogžudysčių skaičių. O susiskaidę Kolumbijos Medeljino miesto karteliai, nusikalstamos grupuotės, riaušininkai ir sukarintos organizacijos, kaip vėžio metastazės, iš Meksikos išsklido iki Argentinos.

Situacija panaši ir kitur pasaulyje. Metropoliuose kaip Keiptaunas Pietų Afrikos Respublikoje, Lagosas Nigerijoje ar Karačis Pakistane ginkluotų kovotojų grupuotės samdo kariauti vaikus; nepilnamečiai įtraukiami ir į tarptautinę prekybą narkotikais, mineralais ir, žinoma, žmonėmis.

Karteliai ir gaujos perima vyriausybių funkcijas

R.Muggahui ir J. P.Sullivanui šiuolaikiniai kriminaliniai karai primena priešvestfalinę erą – amžinų konfliktų tarp feodalinių karalysčių ir plėšikaujančių banditų laikus. Autorių nuomone, tai iš dalies paaiškina, kodėl taisyklės, nustatytos tam, kad tarp šiuolaikinių valstybių kylančius ginkluotus konfliktus būtų galima bent kažkiek reguliuoti, paprasčiausiai nebetinka.

Klasikiniu požiūriu, kriminalinės grupės (tokios kaip mafija, karteliai ar gaujos) nėra politiniai subjektai, galintys formaliai pradėti karus. Vadinasi, tokie subjektai negali būti ir laikomi priešo kovotojais ar teisiami dėl karo nusikaltimų.

Tačiau visgi nusikalstamoms grupėms vis dažniau pavyksta pasiekti apčiuopiamų politinių tikslų: nuo korumpuotų politikų pergalių rinkimuose iki autonominių religiniu pagrindu veikiančių valstybių sukūrimo. Jose veikia valdymo struktūros, jos kontroliuoja teritoriją, teikia paramą ir socialinę pagalbą, savo kontroliuojamose teritorijose iš gyventojų renka mokesčius ar lupikauja.

Maža to, siekdamos išplėsti savo įtakos ribas, šios kriminalinės grupės dažnai bendradarbiauja su korumpuotais kariais, policijos pareigūnais, kalėjimų apsaugininkais, muitininkais. Trumpai tariant, karteliai ir gaujos nebūtinai siekia išstumti teisėtą valdžią ir užimti jos vietą, tačiau jų veikimo metodai veda būtent į tai.

Seni apibrėžimai nebetinka

Žmogiškąsias sąnaudas, susijusias su įprasta mafijos ir gaujų veikla, galima bent iš dalies kontroliuoti, bet mirčių ir žalos, kurią neša šiandien vykstantys nusikaltėlių karai, – ne. Milijonai žmonių dėl šių pilkosios zonos konfliktų tampa tarptautiniais ar vidaus pabėgėliais. Deja, daugumai jų atsisakoma suteikti prieglobstį, nes pirmenybė teikiama bėgantiems nuo tarptautinių konfliktų ar pilietinių karų.

R.Muggaho ir J.P.Sullivano nuomone, vyriausybės nelinkusios pripažinti nuo kriminalinių konfliktų bėgančių asmenų karo pabėgėliais, nes tai suteiktų nepageidaujamo legitimumo kriminaliniams karams. Vis dėlto, ekspertų nuomone, atsižvelgiant į tai, kiek civilių žmonių nužudyta ir suluošinta, kiek išpuolių surengta prieš miestų merus ir žurnalistus, kiek šeimų priverstos bėgti, kad netaptų genocido ir žmonių grobimo aukomis, kriminalinių karų generuojamas smurtas nesiskiria nuo tradicinių karų sukeliamo smurto.

Autoriai įsitikinę, kad kriminaliniai karai nesiliaus, todėl labai svarbu, kad Jungtinės Tautos, jų valstybės narės ir tarptautinė humanitarinė bendruomenė aiškiai apibrėžtų, ar intensyvus, sunkiai pažabojamas nusikalstamumas – tai valstybių vidaus problema, spręstina jų pačių policinėmis ar baudžiamojo persekiojimo priemonėmis, ar vis dėlto kriminalinės grupuotės laikytinos ginkluotais sukilėliais. Visuotinai sutartus dėl pastarojo požiūrio, ginkluota intervencija turėtų būti vykdoma vadovaujantis tarptautinės humanitarinės teisės normomis.

Autoriai įsitikinę, kad kriminaliniai karai nesiliaus, todėl labai svarbu, kad Jungtinės Tautos, jų valstybės narės ir tarptautinė humanitarinė bendruomenė aiškiai apibrėžtų, ar intensyvus, sunkiai pažabojamas nusikalstamumas – tai valstybių vidaus problema, spręstina jų pačių policinėmis ar baudžiamojo persekiojimo priemonėmis, ar vis dėlto kriminalinės grupuotės laikytinos ginkluotais sukilėliais.

Kad ir koks būtų atsakymas, autoriai neabejoja, kad apsvarstyti, kokios įsitraukimo taisyklės tokiomis aplinkybėmis turėtų būti taikomos, – verta. Kai kurios kriminalinės organizacijos turi gerai ginkluotas ir disciplinuotas karines pajėgas, yra apsirūpinusios karine technika, kovine ginkluote bei moderniausia ryšių ir sekimo įranga, naudoja plataus masto karinių veiksmų taktikas, tad jų keliamos grėsmės nuvertinti nederėtų, mano ekspertai.

Net jei būtų pasiektas sutarimas dėl kriminalinių karų apibrėžimo, autorių nuomone, R.Muggaho ir J.P.Sullivano, dar reikėtų nubrėžti skirtis ir tarp šiuolaikinių kovotojų. Sprendžiant, kokie įstatymai taikytini vienai ar kitai kovojančiai nusikaltėlių organizacijai, pirmiausia būtina atsižvelgti į tai, koks jų oficialus statusas: ar tai sukilėlių grupuotė, gauja, ar teroristinė organizacija, kokia jos organizacinė struktūra ir kovinių veiksmų intensyvumas.

Jei nusikalstama organizacija turi aiškią teritorinę kontrolę ir vykdo intensyvius kovos veiksmus, jai, autorių nuomone, gali būti taikomos tarptautinės humanitarinės teisės nuostatos, apibrėžtos Ženevos konvencijos papildomo (antrojo) protokolo 1 straipsnyje.

Problemos ignoruoti nebegalima

Autoriai pastebi, kad 2017 m. išleistoje kasmetėje Ženevos akademijos studijoje „The War Report“ („Karo ataskaita“), kurioje aptariamos svarbiausių karinių konfliktų tendencijos, atkreipiamas dėmesys į ginkluotų gaujų brutalumą Kolumbijoje, Salvadore ir Meksikoje. Ataskaitos santraukoje pažymima, kad šiose valstybėse ginkluotos gaujos dažnai naudojasi sunkiąja ginkluote, dalis jų kontroliuoja didelę teritoriją ir turi pajėgų vykdyti karines operacijas, kurioms malšinti dažnai pasitelkiama kariuomenė. „Brutalūs gaujų veiksmai ir valstybių atsakas į juos gali pareikalauti net daugiau taikių gyventojų aukų nei didžiausi šiuo metu vykstantys ginkluoti konfliktai“, – rašoma ataskaitoje.

Be to, ataskaitoje nurodoma, kad Kolumbijoje ir Meksikoje vykstantys konfliktai turėtų būti laikomi „netarptautiniais ginkluotais konfliktais“. R.Muggaho ir J.P.Sullivano nuomone, toks apibrėžimas nereikštų, kad būtinas nacionalinės kariuomenės ar tarptautinių pajėgų įsikišimas (daugeliu atvejų gali užtekti civilinių viešosios tvarkos palaikymo priemonių), tačiau tokiuose konfliktuose valstybės privalėtų laikytis tarptautinės teisės normų.

Apibendrindami autoriai teigia, kad atsiradus naujam konfliktų tipui – kriminaliniams karams, – gali tekti iš naujo ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra (ir kas nėra) karas. R.Muggahas ir J. P.Sullivanas neabejoja, jog nepaisant kontraversiškumo, būtina siekti, kad šiems konfliktams būtų taikomos tarptautinės humanitarinės ir žmogaus teisių nuostatos, kad šalys laikytųsi įsipareigojimų savo piliečių atžvilgiu, ir kad ginkluotų grupuočių veikla būtų pažabota.

R.Muggahas ir J.P.Sullivanas pastebi, kad kai kurios humanitarinės organizacijos jau ėmėsi bandymų taikyti naujus metodus, kad sušvelnintų tokių konfliktų sukeliamus padarinius. Bet to negana – atsižvelgiant į šios dienos realijas, požiūrį reikėtų keisti iš esmės. Jei į nusikalstamų grupuočių karus pasaulis ir toliau žiūrės ne kaip į karus, humanitarinė ir politinė jų kaina tik didės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Užsisakykite 15min naujienlaiškius