"Prezidentas daugiau nebemąsto apie tai, kokią užsienio politiką vykdys. Dabar jis jau turi užsienio politiką, kurią privalės vykdyti", - rašo G.Friedmanas.
Analitikas iškelia gana prieštaringą mintį, galinčią nustebinti daugelį tų kritikų, kurie kaltina B.Obamą patirties stoka ir pernelyg dideliu minkštumu. „Ypač įsidėmėtinas B.Obamos užsienio politikos bruožas yra tas, kad ji labai sutampa su buvusio prezidento George'o W.Busho politika", – drąsiai tvirtina G.Friedmanas.
Jis primena pagrindinius B.Obamos užsienio politikos pažadus per prezidento rinkimų kampaniją: skubiai baigti karą Irake, daugiau dėmesio skirti Afganistanui, pagerinti santykius su Europa ir taip iš naujo suburti plačią sąjungininkų koaliciją. Daugelyje šių sričių progresas buvo ne toks didelis, kokio tikėjosi B.Obamos rinkėjai.
Vienišas karys
Tapęs prezidentu B.Obama buvo priverstas išsižadėti minčių apie staigų pasitraukimą iš Irako ir iš esmės perėmė G.W.Busho administracijos požiūrį, kad kariuomenę reikia išvesti pamažu, deramai sustiprinus Irako saugumo pajėgas. „Nors prezidentas pakeitė pasitraukimo datą, esminė strategija liko nepakitusi. Iš tiesų jis net išsaugojo G.W.Busho gynybos sekretorių Robertą Gatesą, kad šis prižiūrėtų kariuomenės išvedimo procesą", – primena G.Friedmanas.
Be to, B.Obama ėmė didinti karių skaičių Afganistane. Taip jis šiek tiek pakeitė gynybinę G.W.Busho strategiją, kuri buvo paremta nuo Sovietų Sąjungos invazijos į šią šalį išlikusia nuostata, jog didelė svetimšalių kariuomenė čia neišvengiamai sukels masinį pasipriešinimo sąjūdį. Tačiau karių vis dar nepakanka, kad būtų galima staiga perlaužti karo eigą, todėl visos viltys tebesiejamos su būsimu politinės situacijos stabilizavimusi. „B.Obamos politikos pagrindas tebėra toks pat kaip ir G.W.Busho laikais. Išimtis - dabar puolamosios operacijos ribotos", - rašo G.Friedmanas.
Ypač įsidėmėtinas B.Obamos užsienio politikos bruožas yra tas, kad ji labai sutampa su buvusio prezidento George'o W.Busho politika, – drąsiai tvirtina G.Friedmanas.
Analitikas pabrėžia, kad B.Obamos bandymai karui Afganistane pritraukti daugiau Prancūzijos ir Vokietijos paramos nedavė bent kiek ryškesnių rezultatų – lygiai kaip ir vadovaujant G.W.Bushui. Pasak G.Friedmano, didžiosios Europos Sąjungos (ES) valstybės neparodė bent kiek didesnio entuziazmo dėl to, jog JAV piliečiai išsirinko proeuropietišką prezidentą. „Tai rodo, kad Prancūzijai ir Vokietijai santykiai su JAV nėra tokie svarbūs, kaip gali pasirodyti", – teigia apžvalgininkas.
Rusijos nevertina rimtai
Kita sritis, kurioje B.Obamos skelbiamas idealizmas iki šiol nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, yra santykiai su Rusija. Anot G.Friedmano, kalbos apie jų „perkrovimą" negalėjo įgauti konkretesnio pavidalo, nes Rusija „nenori grįžti į laikus po Oranžinės revoliucijos Ukrainoje ar laikotarpį tarp Sovietų Sąjungos žlugimo ir Oranžinės revoliucijos", kurį ji vertina kaip geopolitinės katastrofos metą. Todėl B.Obamai nelieka nieko kito, kaip laikytis G.W.Busho požiūrio, kad Rusija negali toliau pretenduoti į vienvaldystę buvusioje sovietinėje stovykloje ir trukdyti NATO plėtrai.
G.Friedmano teigimu, artimiausi B.Obamos patarėjai iš aukšto žiūri į Rusiją ir netiki, jog ši šalis, stokojanti ekonominės galios, pajėgtų tarptautinėje scenoje suvaidinti bent šiek tiek reikšmingesnį vaidmenį. Vyrauja požiūris, kad didesnį pavojų kelia galutinio Rusijos žlugimo, o ne jos imperinių ambicijų atgimimo galimybė.
Likęs pasaulis
G.Friedmanas, vertindamas B.Obamos administracijos politiką likusio pasaulio atžvilgiu, randa dar daugiau įrodymų, kad jam iki šiol nepavyko peržengti ankstesnių prezidentų, ne vien G.W.Busho, nustatytų rėmų. Kinija, naudodamasi savo milžinišku ekonominiu potencialu, patikimai tebesidangsto nuo kaltinimų žmogaus teisių pažeidimais. Kuba ir Iranas vis dar vengia atvirai paspausti jiems tiesiamas rankas. Musulmonų valstybių reakcija po B.Obamos kalbos Kaire iki šiol neaiški, o Izraelis lieka ištikimas savo principams daryti mažas nuolaidas ir ignoruoti rimtesnius klausimus.
„Izraelio klausimu JAV tik šiek tiek padidino slėgį", – didelių pokyčių neįžvelgia G.Friedmanas. Apžvalgininko teigimu, B.Obama, kaip ir anksčiau G.W.Bushas, susidūrė su sunkumais, kaip priversti Izraelį paklusti, bet tuo pat metu ir neprarasti jo pagalbos prieš Irano branduolinę programą ir stabilizuojant amžinai neramų Libaną.
„Tai nėra B.Obamos kritika, – pabrėžia G.Friedmanas. – Jis kėlė savo kandidatūrą kaip G.W.Busho priešingybė, o vykdo užsienio politiką tarsi būtų ankstesnis prezidentas. Taip yra todėl, kad G.W.Busho politiką lėmė būtinybė, ir B.Obamos užsienio politiką lemia ta pati būtinybė. Prezidentai, kurie tiki galį valdyti nekreipdami dėmesio į tikrovę, galiausiai žlunga. B.Obama neketina sužlugti."
