Per rinkimus B.Obama dažnai atrodė kaip religinis lyderis ar popžvaigždė, paskui jį sekė milijonai šalininkų. Žiniasklaidoje buvo aktyviai aptarinėjamas „obamomanijos“ reiškinys, kai daugybė viso pasaulio žmonių tikėjo, kad pirmojo juodaodžio išrinkimas JAV prezidentu kardinaliai pakeis visur ir viską.
Negalima teigti, kad per šimtą dienų B.Obama padarė ką nors itin efektyvaus, tačiau jau spėjo išsakyti savo poziciją kone visais aktualiais klausimais. Šis „apšilimo“ Baltuosiuose rūmuose laikotarpis parodė, kad prezidentas planuoja aktyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje, tačiau jis deklaruoja greičiau politikos formos, o ne turinio pokyčius.
Negalima teigti, kad per šimtą dienų B.Obama padarė ką nors itin efektyvaus, tačiau jau spėjo išsakyti savo poziciją kone visais aktualiais klausimais.
Prieš išrenkant B.Obamą, tarptautinėje arenoje buvo girdėti nuomonių, kad naujasis JAV vadovas labiau atsižvelgs į sąjungininkų ir partnerių interesus. Šiandien jau galima sakyti, kad iš esmės JAV politika nesikeičia – naujasis prezidentas atsižvelgia į kitų nuomonę tik tiek, kiek tai naudinga JAV interesams. Ir tai visiškai neturėtų stebinti – B.Obama yra JAV, o ne tarptautinės bendruomenės vadovas ir įgyvendina Vašingtono interesus.
Vis dėlto per 100 dienų išryškėjo kai kurie B.Obamos prezidentavimo taktikos bruožai: stengiamasi keisti nepopuliarius ar prieštaringus ankstesnės administracijos sprendimus ir mėginama įtikti visiems. Du praeitos savaitės įvykiai tai puikiai parodė.
Kubos klausimas
JAV jau 47 metus taiko prekybos embargą Kubai, kuris nebus atšauktas tol, kol minėta šalis nesuteiks daugiau laisvės savo žmonėms.
„Mes nepakeisime šios politikos per naktį“, – B.Obama pasiuntė keletą prieštaringų signalų, kurie būtent ir patvirtino jo mėginimus būti geram visiems. Dar sausį sušvelninęs Kubai taikomas sankcijas, JAV prezidentas dabar jau prakalbo apie galimybes keisti santykius su „laisvės“ sala, tačiau tik tada, kai Kubos vadovai parodys gerą valią ir žengs atsakomuosius žingsnius. Vien ko vertas prezidento pareiškimas, jog 50 metų taikyta JAV politika „nesuveikė“, kad Kuba pasikeistų. Ši JAV prezidento žinia kol kas gali pretenduoti į prieštaringiausią šių metų politinį pareiškimą, kuriuo suteikiama galimybė „įskaityti“ norimą žinią ir kubiečiams, siekiantiems embargo panaikinimo, ir antikomunistiškai nusiteikusiems amerikiečiams, kurie nori demokratinės Kubos.
Teroristų tardymo metodika
Analogiška situacija ir dėl JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) taikytų teroristų tardymo metodų. B.Obama pasiekė, kad būtų paviešinta dalis informacijos apie tai, kaip buvo kankinami suimti teroristai, ir pareikalavo nutraukti su žmogiškumu prasilenkiančių veiksmų taikymą. Tačiau nuskubėjęs į CŽV būstinę pareiškė, kad minėtus veiksmus taikiusiems pareigūnams jokios sankcijos negresia ir išreiškė „visapusišką paramą“. Dabar kalbama tik apie tai, kad bausmės gali grėsti aukščiausiems ankstesnio prezidento administracijos pareigūnams, tačiau galima numanyti, kad nei Condoleezza Rice, nei Donaldas Rumsfeldas ar Dickas Cheney nesės į kaltinamųjų suolą, o tik bus droviai išbarti. Tad ir šiuo klausimu B.Obama mėgina išlaviruoti taip, kad neliktų nuskriaustųjų ar nepatenkintųjų.
Taigi kol kas B.Obama nedaro jokių radikalių JAV politikos pokyčių, o savo veiksmus vykdo remdamasis išimtinai „pyrago“, o ne „botago“ principu. Tokia taktika atrodo patraukliai, tačiau ilgainiui gali tekti priimti ir tokių sprendimų, kur visiems pyragų neužteks. Pavyzdžiui, vis dar nėra aiški JAV prezidento pozicija dėl priešraketinės gynybos sistemos elementų Lenkijoje ir Čekijoje. Juos įrengus, B.Obama sulauktų isteriškos Rusijos reakcijos, o jeigu šio projekto būtų atsisakyta – Rytų Europos šalys gautų žinią, kad Vašingtonas ir Maskva vėl dalijasi įtakos sritis. Tai tik vienas pavyzdys, kur anksčiau ar vėliau JAV prezidentui teks ne mėginti visiems įtikti savo puikia iškalba, o priimti principinį sprendimą.
