2005–2008 metais A.Weimanas tarnavo kariuomenėje. Vyrams trejų, o moterims dvejų metų karinė tarnyba Izraelyje yra privaloma. Po mokymų jis tarnavo snaiperių būryje, jo tarnybos vieta buvo Vakarų Krante, taip pat ir Gazos ruože. N.Weimanas tikina, jog tarnyba jam padėjo suvokti, ką iš tiesų jis turi daryti – saugoti vykdomą okupaciją.
Šiuo metu vyras savanoriškai 3–4 kartus per savaitę keliauja iš Tel Avivo į Hebroną ir skleidžia žinią apie Izraelio ir Palestinos konfliktą. Hebronas – šiurpus realybės atspindys. Hebrone gyvena dauguma palestiniečių, jų skaičius šiame ekonomiškai stipriausiame Palestinos mieste, perkopia 200 tūkstančių piliečių.
Hebrone gyvena labai nedidelė žydų bendruomenė, kurios skaičius svyruoja apie 600. Šis miestas yra padalintas yra keletą sektorių, pirmajame gyvena apie 170 000 palestiniečių, teritoriją valdo Palestinos savivalda.
Antrojoje zonoje gyvena maždaug 30 000 palestiniečių, čia įvesta Izraelio karinė kontrolė. Kelis šimtus žydų, gyvenančių senajame žydų kvartale, čia saugo šimtai karių.
Senasis kvartalas tapo karine zona
Nuo 2015 m. Izraelis paskelbė, kad specialios Hebrono senojo kvartalo dalys yra uždara karinė zona. Nepaisant protestų, palestiniečių parduotuvės buvo priverstos užsidaryti. Palestiniečiai turi kasdien kirsti ne vieną karinį postą, be to, gauti Izraelio leidimus, kad galėtų juos pereiti. Skaičiuojama, kad Hebrone yra 18 karinių kontrolės punktų.
Tarp palestiniečių ir izraeliečių tvyro įtampa. Šiame mieste dažni išpuoliai. Europos Sąjungos biuro Jeruzalėje pakviestų žurnalistų grupei, kurioje buvo ir 15min žurnalistė, spalio pabaigoje viešint šiame mieste, išvakarėse buvo nukautas palestinietis, kuris, kaip teigiama, įžengė į jam draudžiamą teritoriją.
Tuščios gatvės ir ginkluoti kariai sukuria didelį nejaukumą. Žurnalistams klaidžiojant tuščiomis miesto gatvėmis ir klausantis pasakojimų apie čia dar neseniai virusį gyvenimą, iš paskos sekė ir keletas ginkluotų karių, kurie, kaip teigiama, saugojo mus. Kariai stovėjo per žingsnį, o su mūsų gidu N.Weimanas, atrodė, tuoj remsis petys į petį.
– Nadavai, esame Hebrone, miesto centras tuščias, langinės, kur anksčiau, kaip pasakojote, virė turgūs, gyvenimas, užkaltos. Mieste gyvena tiek Izraelio gyventojai, tiek palestiniečiai, kuriems centre net neleidžiama vaikščioti tam tikromis gatvėmis. Kuo išskirtinis šis miestas?
– Situacija Hebrone – labai unikali, nes tai vienintelis miestas, kur Izraelio bendruomenė, žydų tautybės gyventojai, yra apsigyvenę Palestinos miesto viduryje. Centrinė miesto dalis palestiniečiams yra užblokuota nuo II intifados, po to, kai įvyko išpuolis mečetėje. Taip pasielgta vien dėl saugumo, kad būtų apsaugoti čia įsikūrę žydai. Dėl saugumo uždarytos parduotuvės, dėl saugumo didžiausią Palestinos miesto centrą pavertėme vaiduokliu. Žydų judėjimas iš tiesų paralyžiavo palestiniečių gyvenimą čia, o mes siunčiame čia karius, kad apsaugotume savo piliečius.
Hebrone gyvenantys žydų naujakuriai yra labai agresyvūs, jūs tai matėte, kaip jie reagavo pamatę jūsų grupę, stovėjo labai arti, bauginančiai. Taip yra vien dėl to, kad garsiai kalbame apie tai, kas vyksta Hebrone. Mūsų bendruomenė viską mato taip – jei tu kalbi už Izraelio ribų apie okupaciją, ypač apie situaciją Hebrone, tu kėsiniesi į Izraelio saugumą. Dėl to jūs, žurnalistai, ir aš, kaip žmogaus teisių aktyvistas, esame tam tikra prasme šios šalies priešai.
– Kiek Izraelio gyventojų gyvena miesto centre, kuris izoliuotas?
– Miesto centre gyvena 2 000 palestiniečių ir 850 Izraelio naujakurių, kuriuos saugo 650 karių, o savaitgaliais net 900. Žydų bendruomenė yra čia, nes Hebronas jiems yra ypatinga religinė vieta. Niekas to ir nepaneigs. Bet mes turėtume savęs paklausti, ką mes turime padaryti, kad šie žmonės būtų saugūs, jei jie įsikūrė pačio didžiausio Palestinos miesto širdyje? Apie tai nekalbame. Siunčiame daugiau karių, įkuriame dar daugiau gyventojų čia.
– Pats esate buvęs karys. Kas nutiko, kad po tarnybos pakeitėte nuomonę ir kalbate apie tai, kas ne visiems priimtina?
– Kas nutiko... Manau, kad buvimas Vakarų Krante pakeitė viską. Tuo metu visa mano tarnyba buvo grindžiama tuo, kad turiu saugoti Izraelį, kaip tai darė ir mano brolis, tėtis. Tuo metu buvau 18 metų ir turėjau daryti viską, kad apsaugočiau savo šalį. Kai baigiau kursus, jie mane nusiuntė į Vakarų Krantą, tapau pareigūnu, primetančiu karinę teisę palestiniečiams.
Pamažu ateina suvokimas, kad tu nesaugai Izraelio, saugai čia įsikūrusius žydus. Nesaugai Tel Avivo, Haifos, Jeruzalės, Eli, saugai Hebroną. Tai buvo šokas man. Staiga aš supratau, ką darau. Aš pajutau palestiniečių neapykantą, nes aš buvau žydas, karys, tas, kuris saugo vykdomą okupaciją. Jie manęs nekentė, nes aš žydas, aš okupuoju jų šalį. Iš tiesų prireikė laiko suprasti, nes mes iš tiesų okupuojame jų šalį, tai lėtas procesas. Supratau, kad tai, kas daroma, nėra Izraelio naudai, tai stipriai griauna tiek Izraelio, tiek Palestinos visuomenes.
– Žvelgiant iš šalies, gyventi izoliuotoje teritorijoje anoks ir džiaugsmas. Iš ko gyvena šie Izraelio žmonės, įsikūrę Hebrone, saugomi karių?
– Šie gyventojai dirba Izraelyje. Turime gerai išvystytus kelius, galima greitai nuvykti į Jeruzalę, Tel Avivą lengva pasiekti. Daug kas dirba sveikatos, švietimo sistemose. Be to, yra daug dešiniojo sparno nevyriausybinių organizacijų visame pasaulyje, kurios šioms žydų bendruomenėms siunčia pinigus.
Vakarų Krante daug dalykų yra subsidijuojama Izraelio vyriausybės, pavyzdžiui, autobusai. Sakoma, jog nenorima, kad mūsų tautiečiai pakeliui būtų pagrobti. Autobusai labai pigūs. Mokyklų sistema subsidijuojama. Pigiau gyventi bendruomenėse, lengviau gyventi sistemoje.
Per 6 mėnesius Hebrone buvo pastatytos dvi naujos gyvenvietės. Vyriausybė skyrė 22 mln. šekelių (5,2 mln. eurų) 31 naujam būsto vienetui. Tai pirmosios naujos gyvenvietės Hebrone nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio. Daug dalykų pasikeitė per pastaruosius metus, naujakurių judėjimas, okupacija nėra praeitis, tai tebevykstantis procesas. Jei tai tęsis ir toliau, įsikurs dar daugiau žydų, bus dar daugiau patikros punktų, laukia sudėtinga ateitis.
– Ar prisijungęs prie organizacijos „Griauname tylą“, kuri, kaip minėjote, turi per 1 000 narių, dauguma buvusių karių, turite šeimos palaikymą?
– Turiu pasakyti, pradžioje, jie buvo įpykę, kad prisijungiau prie organizacijos, bet tiesiog nežinojo, ką darėme. Manė, kad kažką persekiojame, bet paaiškinau, kad myliu Izraelį, noriu, kad tai būtų teisingesnė vieta gyventi, norėčiau, kad okupacija baigtųsi.
Norėčiau turėti daugiau laiko savo šeimai, o dabar valandų valandas dirbu su čia atvykstančiai žmonėmis, čia, Hebrone, būnu 3–4 kartus per savaitę ir vis kalbu apie okupaciją.
