Vakarai dar neįsisąmonino V.Putino politikos sukeltų iššūkių masto. Jam rūpi kur kas daugiau, nei kontroliuoti Ukrainą, jis siekia pakeisti po Šaltojo karo nusistovėjusią pasaulio tvarką.
Savo agresiją prieš Ukrainą pavaizduoti kaip lokalaus masto konfliktą, o ne kaip globalios strategijos dalį tėra viena iš V.Putinui būdingų maskavimo technikų. Tokiais teiginiais pradėjo konferenciją buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Johnas Herbstas.
Atremti dezinformacinį puolimą galima tik atkakliai šviečiant visuomenę, o ir patiems nevalia pasiduoti antipropagandos pagundoms. Konferencijoje buvo pristatytos dvi studijos, atskleidžiančios įžūliai Maskvos tebekartojamą melą, esą, Ukrainoje neveikia Rusijos kariuomenė.
Boriso Nemcovo parengtoje, o jo bendradarbio Iljos Jašino rekonstruotuoje studijoje dokumentuotai įrodama, kad, I.Jašino žodžiais, Rytų Ukrainoje kovoja ne Rusijos remiami „separatistai“, o, priešingai, Maskvai ištikimų vietinių remiami Rusijos daliniai. Tą pačią išvadą daro ir Atlanto Tarybos studija, besiremianti internete įkeltomis Rusijos karių asmenukėmis.
Tačiau kaip tą informaciją paskleisti Vakarų ar juoba Rusijos visuomenėje? Konferencijos dalyviai ragino steigti kanalus rusų kalba, kad rusakalbiam adresatui galima būtų pateikti informacinę alternatyvą, demaskuojančią propagandinius melus, be kita ko – ir apie Vakarų pasaulio realijas.
Konferencijos dalyviai ragino steigti kanalus rusų kalba, kad rusakalbiam adresatui galima būtų pateikti informacinę alternatyvą, demaskuojančią propagandinius melus, be kita ko – ir apie Vakarų pasaulio realijas.
Tokių planų sėkme suabejojo rusų žurnalistė Galina Timčenko, dirbusi įtakingoje internetinėje platformoje „lenta.ru“, kol praėjusiais metais pe „valymų“ akciją buvo atleista drauge su kitais Kremliaus atžvilgiu kritiškais žurnalistais. Vakarai, pasak jos, pavėlavo, Rusijos valstybinės medijos jau seniai užvaldė rusų galvas.
Kaip tipišką faktų iškraipymo pavyzdį G. Timčenko pateikė tai, kaip Kremliaus valdomos Rusijos medijos interpretuoja Vakarų sankcijas. Nors V.Putinas pats įvedė maisto produktų įvežimo iš ES valstybių režimą, dabar jo propagandistai aiškina, esą, tų maisto produktų Rusijos liaudžiai neduoda piktybiški Vakarai. Ir dauguma rusų tiki, kad dėl maisto produktų stygiaus Rusijoje kalti Vakarai.
G.Timčenko užginčijo ir tezę, esą, V.Putinas norįs pakeisti tarptautinio bendravimo taisykles. Jis veikiau jau elgiasi pagal „principą, kad jokios taisyklės neegzistuoja“. Be to, V.Putinui nusispjaut, ką apie jį mano Vakarų viešuomenė.
G.Timčenko užginčijo ir tezę, esą, V.Putinas norįs pakeisti tarptautinio bendravimo taisykles. Jis veikiau jau elgiasi pagal „principą, kad jokios taisyklės neegzistuoja“. Be to, V.Putinui nusispjaut, ką apie jį mano Vakarų viešuomenė.
Tiesa, jis bendradarbiauja su įvairaus atspalvio politinėmis jėgomis Vakaruose, nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų, tačiau nepersistengia jas viliodamas, veikiau jau laukdamas, kada šios pačios pas jį atšliauš.
Pagal Rusijoje paplitusį šmaikštų posakį, bendrauti su V.Putinu – tai tas pats, „kas žaisti šachmatais su balandžiu: jis išvarto figūras, pridergia ant šachmatų lentos ir nuskridęs dar aiškina, esą, jis laimėjo žaidimą.“ Nors šiaip jau V.Putinas labiau panėšėja į chuliganą su beisbolo lazda – pripažino G.Timčenko.
Carlas Bildtas, buvęs Švedijos ministras pirmininkas, o šiuo metu – ACFR bendradarbis, reikalavo iš Vakarų diplomatų griežtesnio tono, aiškesnių žodžių.
Derybose su Rusija nėra ko diplomatiškai klausytis tokių melų, kad, esą, Ukrainoje neveikia Rusijos armija. C. Bildtas ragino duoti griežtesnį atkirtį Kremliaus rezgamiems mitams, kuriais, deja, ir Vakaruose daug kas linkę patikėti kaip tiesa.
Putino propaganda net tik kad skleidžia melus, bet ir siekia pakirsti gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, faktą nuo fikcijos. Prie postmodernistinio reliatyvizmo pripratusią Vakarų visuomenę lengva apžaisti tokiais klaidinimo žaidimais. Juoba kad į kiekvieną Vakarų bandymą demaskuoti Kremliaus melą iškart atsakoma kontrpuolimais iš neva tiesos tribūnos.
