Kaip pasakojo pati S.Vinson, žurnalo savaitinis redakcijos pasitarimas buvo šventiškas ir jaukus. Pirmas ženklas apie ataką buvo dviejų šūvių garsai pastato priekinėje dalyje. Ten budėjęs policijos pareigūnas Franckas Brinsolaro bandė išsitraukti savo ginklą ir buvo nužudytas po kelių sekundžių.
Konferencijų salės durys buvo atplėštos su trenksmu ir įsiveržė vyras, šaukiantis „Allahu Akbar“ (Dievas yra visų didžiausias) ir „Kur Charbas?“ (Stephanas Charbonnier, dar žinomas kaip Charbas, buvo „Charlie Hebdo“ redaktorius ir vyriausias karikatūristas, vienas iš aukų). S.Vinson puolė ant grindų ir nušliaužė slėptis į šalia esantį kabinetą. Ji girdėjo tikslius šūvius. „Tai nebuvo šūvių papliūpa. Girdėjosi šūvis po šūvio. Niekas nešaukė, visi buvo priblokšti“.
„Nebijok, mes nežudom moterų. Pasigailėsiu tavęs, už tai tu privalai skaityti Koraną“
Moteris girdėjo ir žingsnius, artėjančius prie jos slėptuvės. Pakėlusi akis ji pamatė žudiką, dabar jau identifikuotą kaip Saidas Kouachi, vyresnysis iš brolių. Anot liudininkės, jis bandė ją nuraminti: „Nebijok, mes nežudom moterų. Pasigailėsiu tavęs, už tai tu privalai skaityti Koraną“.
Nepaisant šių žodžių vos prieš kelias sekundes užpuolikas nušovė devynis „Charlie Hebdo“ darbuotojus, tarp jų vieną moterį. Visgi S.Vinson linksėjo jam pritardama, nes šalia jos po stalu slėpėsi Jeanas-Luckas, maketuotojas, kuriam taip pat pavyko išgyventi išpuolį. „Jo nepastebėjo. Aš dar suvokiau, kad nors ir nepasiruošęs šaudyti moterų, žudikas mielai šaudė vyrus“ .
Šūviams nutilus ir S.Vinson grįžus į konferencijų salę, jos laukė siaubo vizija – visur gulintys kūnai, sužeisti ir mirštantys ar jau mirę bendradarbiai. Skambindama greitajai šoko ištikta moteris net nesugebėjo prisiminti redakcijos adreso, tik kartojo „Jie visi negyvi“.
