Reikjavikas yra mažytė moderni sostinė, tačiau jausmas, kad esi Europoje, greitai nyksta tolstant nuo jos mėnulio peizažo lygumomis, pro smilkstančius kraterius ir burbuliuojančius geizerius, užuodžiant pūvantį ryklį, kuris yra vietos kulinarijos delikatesas. Ir patys islandai nėra visiškai tikri, kad Europa yra jų namai. Parlamentas nesvarstė Islandijos stojimo į ES galimybės iki 2008 metų rudens, kai žlugus šalies bankų sistemai valstybė bankrutavo ir į pagalbą turėjo ateiti Tarptautinis valiutos fondas (TVF).
Nukentės ir kitos šalys
Šiek tiek piečiau nuo Islandijos Atlanto vandenyne yra kita sala – Airija, daug europietiškesnė savo gamta. Ir nuo jos dabar labai priklauso Islandijos likimas. Žinant nenuspėjamą keltų žemės poetų natūrą, sunku pasakyti, ką nuspręs airiai spalio 2 dieną. Jie antrą kartą balsuos dėl Lisabonos sutarties, kurią per pirmąjį referendumą atmetė.
Ši sutartis, be kitų dalykų, leidžia ES priimti naujas nares.
Jei Lisabonos sutartis nebus ratifikuota visų 27 ES narių, Islandija, Kroatija, Turkija ir kitos šalys gali pamiršti svajones apie narystę ES. Ir dėl teisinių, ir dėl politinių priežasčių, nes Prancūzija ir Vokietija sieja plėtrą su Lisabonos sutartimi.
„Jokia plėtra nėra įmanoma, kol neveikia Lisabonos sutartis“, – liepos pabaigoje Briuselyje pareiškė Prancūzijos Europos reikalų ministras Pierre'as Lellouche'as. Vėliau jis aplankė abi salas.
Jų gyventojus sieja ne tik siauras – vien savo salos – patriotizmo jausmas ir stiprūs ryšiai su JAV. Abi tautos per labai trumpą laiką šovė iš skurdo į pasiturimą gyvenimą, kol pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė susprogdino jų ekonomikų, grįstų blogomis paskolomis ir spekuliacijomis akcijų biržose, burbulą.
Iš skurdo į prabangą
Airija, turinti 4,4 mln. gyventojų, kadaise buvo skurdžiausia Europos šalis, o devintojo dešimtmečio pabaigoje tapo keltų tigru ir dabar yra antra po Liuksemburgo turtingiausia ES valstybė. Tokį stulbinamą iškilimą lėmė šalies įstojimas į ES 1973 metais. Jos ekonomika buvo grįsta užsienio investicijomis, kurias skatino įvairios mokesčių iniciatyvos, ir nekilnojamojo turto bumu. Tačiau šis tigras kaktomuša atsitrenkė į pasaulinę ekonominę depresiją, ir Airija tapo pirma ES šalimi, kurioje prasidėjo recesija.
320 tūkst. gyventojų turinti Islandija ilgai konkuravo su Airija dėl didžiausių Europos skurdžių titulo. Tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje ši šalis taip pat tarsi raketa šovė į aukštumas ir atsidūrė tarp turtingiausių pasaulio šalių – dėl aukštų technologijų, žuvies pramonės ir bankų investicijų. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sąraše ji užėmė 5 vietą, o Jungtinių Tautų žmogaus raidos indekse atsidūrė pirmojoje. Tačiau 2008-ųjų rudenį krizė apnuogino Islandijos finansininkų kvailumą: milžiniška skola 11 kartų viršijo salos bendrąjį vidaus produktą. Islandija tapo vienintele pramonine valstybe, kurios bankų sistema žlugo. Ji pirmoji per šią krizę paprašė ir TVF paramos. Pasipiktinusi visuomenė kone sukilo.
ES gali padėti
Islandija, jau įsidiegusi daugelį ES taisyklių ir prisiėmusi įsipareigojimų, skuba įstoti į ES. Airija, turėjusi daug naudos iš ES subsidijų (60 mlrd. eurų), atmetė Lisabonos sutartį kaip tik tada, kai liovėsi buvusi ES paramos gavėja ir tapo jos davėja. Ji atsargiai žvelgia į plėtrą. Visuomenės apklausos rodo, kad šįkart airiai pritars sutarčiai, tačiau kiti tyrimai, kuriuos užsakė politinės partijos, teigia priešingai.
Dubline P.Lellouche'as vengė įsitraukti į referendumo kampaniją, nes airių rinkėjai nemėgsta, kai Europos vadovai jiems nurodinėja, ką reikia daryti. Tačiau jis norėjo priminti airiams tai, ką jie ir patys gerai žino: ES gali padėti šaliai atremti krizę. Taigi spalio 2 dieną nuo maždaug 3 mln. airių rinkėjų priklausys 500 mln. europiečių likimas. Airiams pasakius „ne“, nukentės ne tik islandai. Jie galės guostis nebent tuo, jog tai pavėluotas airių kerštas karingiems islandų protėviams vikingams, kurie skrodė jūras, kad parsivežtų vergų... iš Airijos.
