Į pirmąjį klausimą – ar J.M.Barroso turi galimybių toliau vadovauti EK – atsakymas garantuotai „taip". Pagal Europos Sąjungos (ES) taisykles EK pirmininką skiria 27 ES narių vadovai. Daugelis jų nuoširdžiai remia J.M.Barroso. Kiti sako, kad šiuo metu geresnio vis tiek nėra. Beveik nėra tokių, kuriems jis būtų visai nepriimtinas.
Šį paskyrimą turės patvirtinti Europos Parlamentas (EP). Jei centro dešiniosios partijos pralaimės šios savaitės EP rinkimus, o socialistai, liberalai, žalieji, komunistai, dešinieji nacionalistai ir prieš ES nusistatę keistuoliai sutelks jėgas į vieną frontą prieš J.M.Barroso, tuomet galima įsivaizduoti nesėkmę. Vis dėlto tokių galimybių mažiau, nei jų turėjo Johnas McCainas, kai pernai lapkritį susirungė su Baracku Obama.
Lemia autoritetas
Atsakymas į antrąjį klausimą – ar ponas J.M.Barroso to nusipelno – nėra toks aiškus. Briuselyje įsikūrusios Lisabonos tarybos, kuri propaguoja ekonomikos reformas ES, vykdomoji direktorė Ann Mettler vadina J.M.Barroso „stipriu vartotojų visuomenės gynėju" ir „ištikimu naujovių šalininku". Neseniai per vieną viešą renginį ji turėjo progos jam pasakyti: „Jūs atnešėte permainų į Briuselį, o tai nėra menkas laimėjimas šiame mieste."
Net ir kai kurie ištikimi J.M.Barroso gerbėjai būtų santūresni, nors ir jie pripažįsta, kad jis yra produktyviausiai dirbęs EK pirmininkas nuo pat Jacques'o Delors'o laikų. Šis buvo EK pirmininkas nuo 1985 iki 1995 metų. Prie įspūdingiausių J.M.Barroso laimėjimų priskiriami pernai gruodį jo prastumti energetikos reformų įstatymai ir kova su klimato kaita. Be to, J.M.Barroso yra pirmas EK vadovas, kuriam teko vadovauti iki 27 narių išsiplėtusiai institucijai. Reikia pasakyti, kad ne visi šie nariai labai linkę laikytis įsipareigojimų, o kartais reikalai atrodo bemaž ties sprogimo riba. Naudodamasis savo autoritetu priimant sprendimus J.M.Barroso išvengė politinio paralyžiaus ir parodė būsimiems EK pirmininkams, kaip reikia susitvarkyti su šiuo darbu.
Tokia realybė
Kritikai žeria mažiau pagyrų. Prancūzijos kairieji vaizduoja J.M.Barroso kaip atkaklų didesnio reguliavimo priešininką, kaltina jį kone sužlugdžius Europos finansų sistemą. Visoje Europoje gana paplitusi nuomonė, jog J.M.Barroso taip ilgai vykdė neoficialią savo perrinkimo kampaniją ir taip siekė tapti nepakeičiamas, kad jo pozicija pasidarė nebeaiški. Tačiau ko dar gali tikėtis iš studento maoisto, kuris vėliau taip sklandžiai perėjo į centro dešiniųjų ir laisvosios rinkos stovyklą?
Didžiausias kaltinimas J.M.Barroso – kad per patį pasaulio finansų krizės įkarštį pernai rugsėjį ir spalį jo ir EK tarsi nebuvo, o vėliau jie tik bėgo paskui nuvažiuojantį traukinį. Taip kalbant iš akių išleidžiama nepatogi tiesa apie dabartinę ES. Nei Prancūzija, nei Vokietija, nei Didžioji Britanija nebūtų toleravusios, jei tomis kritiškomis savaitėmis itin energingas EK pirmininkas būtų nurodinėjęs Europai. Nuo J.Delors'o laikų EK įtaka, palyginti su vyriausybių ir EP, mažėjo.
Didžiausią skirtumą tarp J.Delors'o ir J.M.Barroso laikų lemia pasikeitę Prancūzijos ir Vokietijos santykiai. J.Delors'as daug pasiekė, nes Vokietijos ir Prancūzijos vadovai Helmutas Kohlis ir Francois Mitterrand'as pritarė jo integracijos vizijai. Tokios harmonijos tarp kanclerės Angelos Merkel ir prezidento Nicolas Sarkozy nėra. O ir pats J.M.Barroso nesiekia sėstis į J.Delors'o vežėčias.
Kabinėtis prie J.M.Barroso nėra sunku. Tačiau jei ES yra pokeris, tuomet jis yra lošėjas, kurį kiti palieka žaidime – su sąlyga, kad jis niekuomet neišmes daugiau nei poros valetų.
