Saroo buvo vos penkeri, kai jis pasimetė. Berniukas keliavo kartu su savo vyresniu broliu, dirbusiu šlavėju Indijos traukiniuose. „Buvo vėlyva naktis. Išlipome iš traukinio. Buvau toks pavargęs, kad vos prisėdęs traukinių stotyje užmigau“, – žurnalistui pasakojo Saroo.
Lemtingas snaudulys nulėmė visą likusį berniuko gyvenimą. „Maniau, kad mano brolis sugrįš ir pažadins mane, bet pabudęs niekur jo neradau. Prieš save pamačiau traukinį ir pamaniau, kad brolis greičiausiai bus jame. Todėl nusprendžiau įlipti į traukinį ir vyliausi susitikti su savo mama“.
Mamos Saroo traukinyje nesutiko. Vietoj to berniukas ir vėl užmigo ir buvo priblokštas, kai atsikėlė po 14 valandų. Nors iš pradžių to nesuprato, berniukas atvyko į Kalkutą – trečiąjį pagal dydį Indijos miestą, garsėjantį savo lūšnynais.
„Buvau visiškai išsigandęs. Nežinojau, kur buvau. Pradėjau ieškoti žmonių ir uždavinėti jiems klausimus, – prisiminimais dalinosi Saroo. – Tai buvo labai baisi vieta. Nemanau, kad kuri nors mama ar tėtis norėtų, kad jų penkiametis vienas bastytųsi po Kalkutos lūšnynus ir traukinių stotis.“
Griebusi už rankos ji nusivedė mane į savo namus. Ji negalėjo man nieko pasakyti. Manau, ji buvo sustingusi kaip ir aš. Jai buvo sunku suvokti, kad jos sūnus po 25-erių metų pasirodė tarsi vaiduoklis.
Mažasis berniukas išmoko pasirūpinti savimi. Jis tapo elgeta – vienu iš daugybės vaikų, prašiusių išmaldos miesto gatvėse. „Turėjau būti gan atsargus. Negalėjau niekuo pasitikėti.“ Sykį prie Saroo priėjo vyras, pažadėjęs jam maisto ir pastogę bei kelionę namo. Bet berniukas buvo įtarus. „Pamaniau, kad jis man padarys ką nors blogo, todėl pabėgau.“
Tačiau galiausiai Saroo pavyko ištrūkti iš gatvės gyvenimo. Jis pakliuvo į vaikų namus, o netrukus buvo įvaikintas Brierley šeimos iš Tasmanijos. „Susitaikiau su tuo, kad pasiklydau ir kad nebegaliu surasti namų, todėl maniau, kad vykti į Australiją yra puiku.“
Saroo įsikūrė savo naujuose namuose. Tačiau augant noras susirasti savo tikrąją šeimą tapo vis stipresnis. Bėda buvo ta, kad būdamas neraštingas jis nežinojo miesto, iš kurio kilo, pavadinimo. Viskas, kuo Saroo galėjo pasikliauti, buvo ryškūs prisiminimai. Taigi Saroo pradėjo naudotis „Google Earth“ programa, ieškodamas vietos, kurioje gimė.
Žvelgdamas į palydovines nuotraukas, Saroo svarstydavo, ar jos atitinka jo prisiminimuose esančius vaizdus. Jei ne – judėdavo pirmyn. Po kurio laiko Saroo sumąstė efektyvesnę strategiją. „Padauginau laiką, praleistą traukinyje, t.y. apie 14 val., iš Indijos traukinių greičio ir gavau maždaug 1 200 kilometrų atstumą.“
Žemėlapyje Saroo nupiešė apskritimą, kurio centre buvo Kalkuta, ir kurio spindulys buvo maždaug tokio atstumo, kurį jis nukeliavo. Vaikinas greitai surado tai, ko ieškojo: Khandva miestą. „Kai jį radau ir pradėjau žiūrėti nuotraukas, sugrįžo prisiminimai. Peržiūrėjau visą miestą nuo pat krioklių, kur mėgdavau žaisti.“
Netrukus Saroo nuvyko į Khandvą – miestelį, kurį jis surado internete. Vaikystės prisiminimai atgimė. Vaikinas rado savo namus Ganešo Talai kaimynystėje. Tačiau jis tikėjosi, kad viskas bus kiek kitaip. „Nuėjęs prie namų durų pamačiau spyną. Namas atrodė apleistas, tarsi niekas čia nebūtų gyvenęs ilgą laiką.“
Saroo turėjo savo vaikystės nuotrauką ir vis dar prisiminė savo šeimos narių vardus. Kaimynas vyrui papasakojo, kad jo šeima išsikraustė.
„Tuomet prie manęs priėjo kitas žmogus, o netrukus pasirodė ir trečiasis. Jis pasakė: „Palauk čia sekundę, tuoj sugrįšiu.“ Sugrįžęs po kelių minučių pasakė: „Dabar nuvesiu tave pas tavo mamą.“
„Aš sustingau ir pamąsčiau: „Ar tikrai girdžiu, ką girdžiu?“ Saroo buvo palydėtas pas netoli buvusią savo mamą. Iš pradžių jis jos nepažino. „Kai paskutinį sykį ją mačiau, ji buvo 34 metų graži moteris. Pamiršau, kad metai atims iš jos tai, kas gražiausia. Tačiau veido struktūra buvo ta pati ir atpažinęs ją pasakiau: „Taip, tu mano mama.“
„Griebusi už rankos ji nusivedė mane į savo namus. Ji negalėjo man nieko pasakyti. Manau, ji buvo sustingusi kaip ir aš. Jai buvo sunku suvokti, kad jos sūnus po 25-erių metų pasirodė tarsi vaiduoklis.“
Nors Saroo mama ilgai baiminosi, kad jos sūnus negyvas, būrėja jai išpranašavo, kad vieną dieną ji ir vėl išvys savo prarastąjį sūnų. „Manau, būrėja suteikė jai truputį energijos gyventi ir laukti tos dienos.“
Kaip dėl brolio, su kuriuo Saroo buvo tądien, kai pasiklydo? Deja, naujienos nebuvo geros. „Praėjus mėnesiui po to, kai dingau, mano brolio kūnas buvo rastas perplėštas į dvi dalis ant traukinių bėgių.“ Saroo mama niekada nesužinojo, ar tai buvo kieno nors negarbingas elgesys, ar berniukas paprasčiausiai paslydo ir pats papuolė po traukiniu.
„Mes buvome be galo artimi. Išvykstant iš Indijos sunkiausia buvo žinoti, kad mano vyresnysis brolis žuvęs.“
Daugybę metų Saroo Brierly guldavo miegoti svajodamas, kad kada nors išvys savo mamą ir savo tikrąją šeimą. Dabar, kai tai įvyko, jis jaučiasi be galo dėkingas. Jis palaiko santykius su savo naujai atrasta šeima.
„Tai nuo mano pečių nuėmė naštą. Dabar miegu daug geriau.“
Yra ir dar kai kas, dėl ko Saroo gali miegoti geriau – visiems vis dar prisimenant „Lūšnynų milijonieriaus“ sėkmę, leidėjai ir filmų kūrėjai pradeda domėtis neįtikėtina Saroo istorija.
1981 metai: Saroo gimė
1986 metai: berniukas prarado savo šeimą ir gyveno Kalkutos gatvėse
1987 metai: Saroo įsivaikino australų pora ir jis išvyko į Tasmaniją
2011 metai: Saroo surado savo gimtąjį miestą per „Google Earth“
2012 metais: vyras susitiko su savo mama Khandva mieste
