58 metų Masao Yoshida buvo elektrinėje 2011-ųjų kovo 11 dieną, kai didžiulės bangos užliejo ir sugadino aušinimo sistemas, dėl ko galiausiai išsilydė trijų reaktorių šerdys, paskleisdamos didžiulius kiekius radioaktyvių teršalų.
M.Yoshida vadovavo tolesnėms pastangoms suvaldyti padėtį pažeistoje jėgainėje, kai darbuotojai stengėsi kovoti su pakartotinių požeminių smūgių padariniais, kad krizė dar labiau nepablogėtų.
Vėliau paviešinti vyriausybės planai nenumatytiems atvejams parodė, kad mokslininkai baiminosi grandininės reakcijos, jeigu padėtis Fukušimoje taptų nevaldoma. Susiklosčius tokiam scenarijui, galėjo sugesti kitos branduolinės jėgainės, o Tokiją tikriausiai būtų tekę evakuoti.
M.Yoshidos nesavanaudiškas darbas kertasi su visuomenėje įsigalėjusiu požiūriu apie Fukušimos jėgainės darbuotojus, kurie atrodė siekiantys bet kokia kaina ištrūkti iš to komplekso ir kratėsi atsakomybės.
M.Yoshidos nesavanaudiškas darbas kertasi su visuomenėje įsigalėjusiu požiūriu apie Fukušimos jėgainės darbuotojus, kurie atrodė siekiantys bet kokia kaina ištrūkti iš to komplekso ir kratėsi atsakomybės.
„Jis mirė nuo stemplės vėžio šiandien 11 val. 32 min. vietos (5 val. 30 min. Lietuvos) laiku Tokijo ligoninėje“, – sakė Fukušimos jėgainę valdančios bendrovės „Tokyo Electric Power Co.“ (TEPCO) atstovas.
M.Yoshida paliko savo postą jėgainėje tuojau po to, kai jis buvo netikėtai paguldytas į ligoninę 2011 metų lapkričio pabaigoje.
TEPCO nurodė, kad vėžys veikiausiai nebuvo susijęs su apšvita jėgainėje per kelis mėnesius po katastrofos.
Bendrovė pažymėjo, kad toks vėžys, jeigu jis yra sukeliamas didelės apšvitos, vystosi bent penkerius metus, o dažniausiai – apie dešimtmetį.
Tuojau po jam atliktos vėžinio naviko operacijos M.Yoshida patyrė insultą, o kita operacija jam buvo atlikta pernai liepą, informavo TEPCO.
Per katastrofą, kuri buvo didžiausia nuo 1986 metų Černobylio jėgainės avarijos, išsilydė trijų Fukušimos reaktorių šerdys, o pasklidusios radioaktyvios dalelės užteršė orą, jūrą ir mitybines grandines.
Nors nuo spinduliuotės, pasklidusios per šį incidentą, kaip manoma, tiesiogiai nemirė nei vienas žmogus, tačiau dešimtys tūkstančių gyventojų buvo priversti palikti savo namus, o didelė teritorija aplink jėgainę tapo netinkama gyventi žmonėms – galbūt daugeliui dešimtmečių.
