„Šiandien Haitis vėl tapo šalimi, kuriai nežinoma laiminga pabaiga“, – sakė Milienas Roudy, apsistojęs parke su žmona ir dviem dukromis.
Šeima pastarąją parą nieko nevalgė, kaip ir tūkstančiai kitų žmonių, susirinkusių sostinės centre esančioje Marso laukų aikštėje ir aplink ją.
Netekusios būstų ir viso turto šeimos ruošėsi praleisti antrą naktį lauke, o daugelis pernelyg bijojo grįžti į žemės drebėjimą atlaikiusius pastatus, nes šalį dar krėtė stiprūs pakartotiniai smūgiai.
Daugelis gulėjo ant žemės apsikloję antklodėmis. Sužeistiesiems ant lūžusių galūnių buvo uždėti improvizuoti įtvarai, o žaizdos apraišiotos krauju permirkusiomis medvilninio audinio skiautėmis.
Kiti pasistatė palapines iš po ranka pasitaikiusių medžiagų ir vogčiomis žvalgėsi į dangų, tikėdamiesi pamatyti lėktuvus, gabenančius iš kitų šalių humanitarinės pagalbos siuntas ir gelbėtojų komandas.
Kai kuriais preliminariais vertinimais, per antradienį Haičiui smogusį 7 balų žemės drebėjimą galėjo žūti iki 100 tūkst. žmonių.
Port o Prenso gatvėse buvo suguldyti antklodėmis pridengti lavonai. Daugelio kitų žuvusiųjų kūnai matėsi užversti pastatų nuolaužomis, o iš po sutrupėjusio betono ir susilanksčiusio metalo kyšojo apdulkėjusios žmonių galūnės be gyvybės ženklų.
„Valstybė negali mums padėti“, – sakė 22 metų studentas Laurentas, rodydamas į sugriuvusius prezidentūros rūmus ir kelių ministerijų pastatus.
75 metų Fortune Mynusse sėdėjo su keliais kitais pagyvenusiais žmonėmis ir žiūrėjo į nuolat gausėjančią minią.
Kai matome tiek daug žuvusių vaikų, manome, kad likimas susipainiojęs. Juk veikiau buvo mūsų eilė“, – sakė ji.
