Protestai kaip rinkimų pakaitalas
Šiandien padėtis Gruzijoje labai sudėtinga. Nors neeiliniai prezidento rinkimai įvyko vos prieš metus, jau daugiau kaip mėnesį opozicinės partijos rengia protestus vėl reikalaudamos prezidento atsistatydinimo.
Savaime protestai nėra nei sveikintinas, nei smerktinas reiškinys, o normali demokratinėje valstybėje įprasta pilietiškumo išraiška. Vis dėlto protestuojant racionalu apsibrėžti savo tikslus ir veiksmus, jei į reikalavimus būtų atsižvelgiama. Kol kas, deja, Gruzijoje to nematyti. Galima sakyti, kad padėtis visiškai nepasikeitė, palyginti su protestais 2007 metų rudenį. Tada opozicija taip pat reikalavo Michailo Saakašvilio atsistatydinimo ir skelbti pirmalaikius rinkimus, tačiau, jiems įvykus, prezidentas surinko daugiau nei 50 proc. balsų jau per pirmąjį turą. Tai parodė, jog opozicijos idėjos neturi plataus visuomenės palaikymo ir yra panašios į kelių politinių veikėjų užgautų ar nerealizuotų ambicijų tenkinimą.
Normalioje šalyje prezidentas neturėtų atsistatydinti, kai tik to pareikalauja opozicinės partijos, nes tuomet rinkimai prarastų prasmę ir nė viena vyriausybė ar parlamentas negalėtų vykdyti savo programos. Svarbu ir tai, kad į didžiausią mitingą Tbilisyje per paskutinį mėnesį susirinko tik apie 20 000 žmonių, o tai nėra įspūdingas skaičius, rodantis kritinį visuomenės nepasitikėjimą M.Saakašviliu.
Opozicija nori visko ir dabar
Pagrindinis klausimas – ar šiandien Gruzijoje yra reali alternatyva M.Saakašviliui? Tikriausiai visuomenės parama jam priblėso, bet opozicija tokia susiskaldžiusi ir nekonstruktyvi, kad beveik nėra galimybių artimiausiu metu pamatyti ją laimint rinkimus.
Kita vertus, klaidas daro ir pats Gruzijos prezidentas. Turbūt dar ilgai nebus pamirštas 2007 metų protestų išvaikymas panaudojant ašarines dujas, vandens patrankas ir gumines kulkas. Kitas didelį nepasitenkinimą visuomenėje keliantis klausimas yra valdžios korupcija.
Klausimų kelia ir žinia, paskelbta prieš dvi savaites, kad viename kariuomenės dalinyje buvo rengiamas ginkluotas perversmas. Maišto rengėjai sulaikyti, tačiau Gruzijos ombudsmenas paskelbė, jog jie buvo kankinami. Toks kaltinimas turėjo būti greitai ir objektyviai ištirtas, deja, tema pamiršta po kelių politinių pareiškimų.
Būtent šiuos klausimus turėtų aktyviai ir konstruktyviai kelti opozicinės partijos. Jos taip pat turėtų bendrauti su žmonėmis, klausytis jų nuotaikų ir per rinkimus siekti gauti kuo daugiau balsų, o ne tik protestuoti. Padėtis mažumėlę komiška – praėjusią savaitę įvyko M.Saakašvilio susitikimas su opozicijos vadovais, po kurio paskelbta, jog bendros kalbos nerasta. Kitaip ir negali būti, kai viena pusė reikalauja atsistatydinti, o kita – atsisako.
Nekartoti istorinių klaidų
Gegužės 26 dieną Tbilisyje vyks tradicinis karinis paradas. Vargu ar tai gera mintis žinant, kad de facto Gruzija yra netekusi savo teritorijos Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tačiau karinės jėgos demonstravimas dar labiau nepriimtinas turint galvoje, jog iki šiol prezidentai Gruzijoje dažniau būdavo nušalinami, o ne išrenkami. Pirmąjį prezidentą Zviadą Gamsachurdiją nuvertė ginkluotas perversmas, Eduardą Ševardnadzę – Rožių revoliucija. Turint tokias "tradicijas" ir šiuo metu kalinamus kariuomenės atstovus, kaltinamus ginkluoto perversmo rengimu, būtų protingiau daugiau diskutuoti ir kalbėtis, o ne rodyti fizinės jėgos galimybes. Nedera pamiršti, kad viena Gruzijos kaimynė labai suinteresuota kuo aršesniais Tbilisio politikų nesutarimais ir kuo platesniu visuomenės įsitraukimu į juos. Rusija neprotestavo, kai Gruzijoje vyko pilietinis karas, kai separatistai paskelbė nepripažįstantys Tbilisio valdžios, kai Gruziją valdė iš Rusijos parvykęs E.Ševardnadzė. Tačiau dabartinė Gruzijos politika, kuria siekiama integracijos į Vakarų struktūras, akivaizdžiai nepatinka Kremliui. Kuo didesnė sumaištis Tbilisio gatvėse, tuo mažiau laiko ir energijos Gruzija gali skirti euroatlantinei politikai įgyvendinti. O juk per penkerius pastaruosius metus šioje srityje Gruzija padarė didesnę pažangą nei per visą 1990-2003 metų laikotarpį.
