Tačiau kol kas neišryškėjo jokios demokratiškos ir provakarietiškos alternatyvos tris dešimtmečius valdžioje išsilaikiusiam Egipto prezidentui Hosni Mubarakui, todėl neaišku, ar Vašingtonas dar intensyviau spaus Kairą imtis pokyčių.
Antradienį JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton gana santūriai reagavo į Egipte vykusias demonstracijas, tačiau kitą dieną pareiškė, jog Kairas turi imtis demokratinių bei kitokių reformų, taip pat leisti vykti taikiems protestams.
Baltieji rūmai nepasinaudojo galimybe pademonstruoti palaikantys H.Mubaraką, kuris vos prieš keturis mėnesius lankėsi Vašingtone ir susitiko su prezidentu Baracku Obama.
Paklaustas, ar JAV administracija iki šiol palaiko H.Mubaraką, Baltųjų rūmų atstovas spaudai Robertas Gibbsas teatsakė: „Egiptas – stiprus sąjungininkas“.
Ši griežtesnė pozicija išryškėjo Jungtinėms Valstijoms siekiant nuslopinti nestabilumo proveržį Artimuosiuose Rytuose, kai gyventojai nuo Tuniso iki Jemeno sukilo prieš dešimtmečius vykusias politines represijas.
Antradienį JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton gana santūriai reagavo į Egipte vykusias demonstracijas, tačiau kitą dieną pareiškė, jog Kairas turi imtis demokratinių bei kitokių reformų, taip pat leisti vykti taikiems protestams.
Be to, ši krizė sutapo su Irano remiamu karingo islamistų judėjimo iškilimu į valdžią Libane ir konfidencialios diplomatinės informacijos nutekinimu, galinčiu sukurti naujų kliūčių Izraelio ir palestiniečių taikos procese.
„Išties manau, kad yra galimybė įvykti reformoms, o mes kviečiame ir raginame tai daryti“, – H.Clinton sakė žurnalistams per Valstybės departamente vykusią spaudos konferenciją, kurioje taip pat dalyvavo Jordanijos užsienio reikalų ministras Nasseras Judeh.
Protestus pries jau tris dešimtmečius trunkantį H.Mubarako valdymą išprovokavo įvykiai Tunise, kai prieš beveik dvi savaites šioje šalyje buvo nuverstas ilgiau nei du dešimtmečius vadovavęs prezidentas Zine'as El Abidine'as Ben Ali.
Likus dienai iki Tuniso vadovo pasitraukimo į Saudo Arabiją, H.Clinton perspėjo arabų šalių lyderius, kad jų šalyse gali įvykti sukilimai, jeigu nebus sprendžiamos aštrios socialinės problemos, atsisakoma represijų ir mažinama korupcija, supriešinusi valdžią su visuomene, ypač išsilavinusiu jaunimu.
JAV diplomatijos vadovė pažymėjo, kad šiame regione vystymosi ir pažangos pamatai „grimzta į smėlį“.
Tačiau Jungtinės Valstijos, per dešimtmečius išleidusios milijardus dolerių, remdamos savo nedaugelį draugų tarp arabų šalių, gali tapti ne menkesniu pastarųjų neramumų taikiniu nei sunkioje padėtyje atsidūrę autoritariniai režimai.
JAV pareigūnai vengia šią problemą vaizduoti kaip demokratijos ir lojalumo sankirtą, tačiau nenuoširdi Vašingtono reakcija į protestus kai kuriuose šalyse atskleidžia sudėtingą politinio idealizmo ir realiosios politikos dermę.
Ji taip pat padeda suvokti, koks nenuspėjamas ir pavojingas gali būti arabų populizmas.
Padėtis Egipte tampa didžiausiu iššūkiu, nes ši šalis užima strategiškai svarbią padėtį tarp dviejų žemynų, turi didelį autoritetą arabų pasaulyje, taikiai sugyvena su Izraeliu, tačiau tikėtina, jog nuvertus H.Mubaraką, į jo vietą ateitų koks nors griežtąją liniją palaikantis islamistų judėjimas.
Jungtinės Valstijos jau daugelį metų ragino Egiptą imtis taikių politinių pokyčių, tačiau toleravo šioje šalyje įprastą policijos ir teisininkų piktnaudžiavimą bei žmogaus teisių pažeidimus.
Vašingtonas skyrė Egiptui milijardus dolerių paramos nuo 1978 metų, kai Kairas sudarė taikos sutartį su Izraeliu. Vien pernai JAV suteikė šiai šaliai ekonominės ir karinės pagalbos už daugiau nei 1,5 mlrd. dolerių.
Kitaip nei Tunisas, laikytas antraeiliu JAV sąjungininku, Egiptas buvo itin svarbus stiprinant Amerikos įtaką Artimuosiuose Rytuose ir veikė kaip ekonomiškai nusilpęs, tačiau politiškai stiprus tarpininkas, sprendžiant Izraelio ir palestiniečių konfliktą bei kitas problemas.
Pernai rugsėjį įvykęs H.Mubarako vizitas Baltuosiuose rūmuose turėjo padėti atnaujinti įstrigusias taikos derybas tarp Izraelio ir palestiniečių.
Jordanija yra vienintelė, išskyrus Egiptą, su Izraeliu taiką sudariusi arabų šalis, taip pat gyvybiškai svarbi JAV interesams.
Bendroje spaudos konferencijoje su H.Clinton Jordanijos diplomatijos vadovas sakė nemanantis, kad jo šalyje gali kilti protestai, panašūs į apėmusius Tunisą ir Egiptą.
N.Judeh pripažino, kad jordaniečiai susirūpinę dėl kylančių degalų ir maisto kainų, tačiau tvirtino, kad šalyje užtikrintas politinis atvirumas, kuris leidžia vykti debatams ir reikšti nepasitenkinimą.
Su visomis šiomis krizėmis susijusi mažėjanti Jungtinių Valstijų galia. Supervalstybę krečiantis didelis nedarbas ir įsiskolinimas sudaro ryškų kontrastą su sparčiai augančia Kinijos ekonomika.
Be to, Amerikos interesai Artimuosiuose Rytuose taip pat atsidūrė sunkioje padėtyje, nes sunkiai sukalbamas Iranas smarkiai išplėtė savo įtaką didelėje Arabijos pusiasalio dalyje.
JAV išleido šimtus milijonų dolerių provakarietiškai vyriausybei Libane stiprinti, tačiau šį mėnesį trapią valdančiąją koaliciją sužlugdė šiitų islamistų judėjimas „Hizbollah“, kurį taip pat remia Iranas.
