Akivaizdu, kad tarp JAV ir Rusijos esama daug nesutarimų ir kad JAV prezidentui Barackui Obamai bei buvusiai valstybės sekretorei Hillary Clinton nepavyko „perkrauti“ šių šalių santykių, tad būsimasis JAV prezidentas turėtų vykdyti dvejopą politiką – tiek mesti iššūkį V.Putinui tais atvejais, kai tai būtina atsižvelgiant į JAV nacionalinius interesus, tiek rasti bendradarbiavimo sričių, kuriose šalių interesai sutampa. Jungtinės Valstijos turėtų būti pasirengusios konfrontuoti, kai reikia, ir be iliuzijų pripažinti bendrus interesus, kai tai įmanoma.
V.Putinas dabar turi du pagrindinius tikslus: pirma, įrodyti Rusijos galimybes tarptautiniu mastu ir užtikrinti, kad jo vadovaujama šalis užimtų teisėtą vietą kaip gerbiama ar bent jau baimę kelianti pasaulio galia; antra, konsoliduoti valdžią šalyje: iš pradžių jis tą darė per savo sėbrų iš Sankt Peterburgo tinklą, o dabar – vis aktyviau pasitelkdamas visiškai priklausomus ir todėl paklusnius jėgos struktūrų atstovus.
Pastaraisiais metais Rusija įvairiai mėgina susigrąžinti įtaką šalyse, kurias ji vertina kaip artimąjį užsienį. Akivaizdžiausi pastarųjų metų pavyzdžiai – Rusijos kariuomenės įvedimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją, siekiant sutramdyti nepriklausomą Gruziją, kuri tuo metu aktyviai dėjo pastangas tapti NATO nare, ir agresija prieš Ukrainą, kai Sevastopolyje įsikūrusios Rusijos pajėgos aneksavo Krymą ir parėmė (jei ne tiesiogiai pradėjo) hibridinį karą Donbaso regione, rašo G.F.Hymanas.
Rusijos prezidento postringavimai apie tai, kad Maskva atsakinga už etninius rusus kaimyninėse šalyse, yra aiškiai skirti Latvijai, Estijai ir Vidurio Azijos valstybėms, ypač Kazachstanui (beveik ketvirtis visų šalies gyventojų ir daugiau kaip trys ketvirtadaliai gyventojų šalies šiauriniuose regionuose yra rusai). Vidurio Azijos šalių ekonomikai ir jų socialiniam stabilumui grėsmę kelia ir priešingo pobūdžio Maskvos grasinimai – deportuoti iš tų šalių atvykusius darbo migrantus.
Pasak G.F.Hymano, kitaip nei Stalinas, V.Putinas nei vidaus, nei užsienio politikoje nesivadovauja neracionaliais tikslais ir nėra apsėstas didybės manijos. Jis yra autoritarinis vadovas, tačiau (dar) ne diktatorius. Jis ne tik grasina JAV interesams, bet ir nori bendradarbiauti su Jungtinėmis Valstijomis ir jų sąjungininkėmis, kai tai atitinka jo asmeninius ir nacionalinius interesus, tvirtina JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro mokslininkas.
Tad kokia turėtų būti būsimo JAV prezidento politika?
Visų pirma, naujoji JAV administracija turėtų aiškiai suprasti, kad V.Putiną turbūt geriausiai vertinti kaip varžovą, kuris neapkenčia Jungtinių Valstijų, jos sąjungininkių ir jų interesų, ypač demokratinių vertybių, ir kuris nori, kad Rusija atsitiestų po pažeminimo, patirto žlugus Sovietų Sąjungai, taip pat susigrąžintų teisėtą vietą tarp galingiausių pasaulio valstybių.
Be to, pažymėtina, kad V.Putino, kaip vieno iš pasaulio galingųjų, savimeilė ir pasitikėjimas savimi stebėtinai pažeidžiami, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis nuolat demonstruoja asmeninę jėgą ir agresyvų vyriškumą, nors vadovauja šaliai, kurios gyventojų mažėja, o ekonomika smunka. Turint omenyje mažėjančią šalies ekonominę galią, vis labiau tikėtina, kad V.Putinas dar aktyviau mėgins išsaugoti tai, ką turi, ir, tarsi sužeista meška, imsis neprognozuojamų veiksmų.
Tad sunku tikėtis geros valios ar pasitikėjimo, o erdvės apsiskaičiavimui ir klaidoms lieka nedaug.
Pirma, bet kokį nesusipratimą V.Putinas bus linkęs vertinti kaip tyčinį veiksmą, kuriuo siekiama sumenkinti jį ir Rusiją. Antra, akivaizdu, kad jam Rusijos ekonominiai, politiniai ir saugumo interesai bus svarbiausi. Tuo jis nedaug skiriasi nuo kitų valstybių vadovų, išskyrus tai, kad galimybių su Rusija suderinti interesus ir atitinkamai siekti produktyvaus bendradarbiavimo bus mažai. Todėl nereikėtų tikėtis itin geranoriško požiūrio, tačiau nereikėtų būti ir per daug ciniškiems. Trečia, reikėtų būti pasirengus konkurencijai, o ne bendradarbiavimui. Ketvirta, vertėtų įsisąmoninti, kad V.Putinas mėgins Vakarų sąjungininkus ir partnerius nuteikti prieš Jungtines Valstijas ir supriešinti juos tarpusavyje, taip pat pakenkti jų santykiams su kitomis šalimis. Santykiai bus sudėtingi, tad Jungtinės Valstijos ir sąjungininkės susiklosčiusią padėtį turėtų vertinti realistiškai, o bet kokių idealistinių tikslų įgyvendinimą priimti tik kaip šalutinę naudą.
Tai reiškia, kad reikės nuolat galvoti apie JAV ir sąjungininkų interesus, kartu atsargiai ir apgalvotai brėžiant ribas, taip pat aiškiai ir tvirtai nurodant JAV pasiryžimą ginti pamatinius interesus. Ir brėžiamos ribos, ir siunčiami signalai turėtų būti gerai pagrįsti. Prieš nubrėždami ribas sąjungininkai turėtų apskaičiuoti, kokią kainą jie yra pasirengę sumokėti, jei tos ribos būtų peržengtos, ir tada tokią kainą sumokėti, jei prireiks.
NATO atitinkamas ribas turėtų nubrėžti ypač aiškiai – Baltijos ir Vidurio Europos šalys bus ginamos, kaip ir visos kitos NATO šalys. Tačiau ar Vakarai yra pasirengę ginti Ukrainą ar Gruziją? Jei taip, tai kokiu mastu ir kokius nedviprasmiškus signalus jie yra pasirengę pasiųsti? Kokia vieta tokiuose santykiuose teks NATO narei Turkijai? Kaip elgtis hibridinių grėsmių akivaizdoje?
Kad ir kaip būtų, sąjungininkai turi būti susitelkę, tvirti ir įžvalgūs. Nors padėtis sudėtinga, tačiau, kitaip nei per Šaltąjį karą, dar nėra kritiška. Trumpai tariant, Rusijos atžvilgiu turėtume būti tvirti, kai kalbama apie pamatinius interesus, atviri bendradarbiavimo galimybėms ir pasirengę atsisakyti bet kokių iliuzijų.
