Pirmą kartą po ilgo laiko Rusijos naikintuvai vėl sukiojasi aplink Europos oro erdvę, bandydami NATO pasirengimą. Praėjusią savaitę Jungtinė Karalystė buvo priversta kviesti Rusijos ambasadorių, kad šis paaiškintų, ką rusiškieji TU-95, nuo Šaltojo karo laikų vadinami „meškomis“, veikė šalia civilinės aviacijos lėktuvo.
Kai kurie balsai Vakaruose siūlo, kad NATO atsakytų „dantis už dantį“ taktika ir atsiųstų rytiniams savo nariams karinį lėktuvą, gebantį gabenti raketas su branduoliniais užtaisais. Savaime suprantama, kad toks atsakas būtų pavojingas, neatsakingas ir nenešantis jokios naudos.
Vakarai tik nukentėtų, įsivėlę į raumenų demonstravimo žaidimus. Buvęs Rusijos užsienio reikalų ministras Igoris Ivanovas ne veltui teigė, jog branduolinio išpuolio pavojus šiomis dienomis netgi dar grėsmingesnis nei buvo Šaltojo karo metu.
Europos lyderystės tinklo atliktas tyrimas parodė, kad nuo Krymo aneksijos Vakarai ir Rusija jau turėjo apie 40 artimų karinių susidūrimų, kai bet kokia provokacija galėjo lemti skausmingus padarinius. Vienuolika iš jų buvo ypač pavojingi, vedantys prie konflikto eskalacijos. Tai lemia vienos iš konfliktuojančių pusių nenuspėjamas elgesys ir Vakarai negali tapti to nenuspėjamo žaidimo dalimi.
Karinių veiksmų skaidrumas
Dar svarbiau, kad toks žingsnis parodytų visišką pavojaus nesupratimą. Tai tik leistų Putinui toliau kalbėti, kad būtent Vakarai nori sugrąžinti Šaltojo karo padėtį ir bando karine galia apsupti bei silpninti Rusiją. Rusijos naikintuvų skrydžiai nėra didžiausias ir svarbiausias iššūkis.
Euroatlantinės demokratijos ir jų pamatinės vertybės daugiausiai grėsmės sulaukia iš rusiškos revizionizmo politikos, kuriai, kaip dabar Ukrainoje, naudojamas hibridinis karas. Ką daryti? W.Ischingeris siūlo – susitarkime su Maskva dėl tam tikrų karinių veiksmų skaidrumo reikalavimų ir jų suvaržymo.
Niekas neturėtų būti suinteresuotas didelio masto konfliktu, kuris galėtų kilti dėl atsitiktinumo ir niekas nenorėtų rizikuoti savo įvaizdžiu, pasirašę karinio pasitikėjimo sutartį. Tai labai svarbi problema ir diskusijos dėl tokio susitarimo turėtų būti pradėtos jau Miuncheno saugumo konferencijoje.
Niekas neturėtų būti suinteresuotas didelio masto konfliktu, kuris galėtų kilti dėl atsitiktinumo ir niekas nenorėtų rizikuoti savo įvaizdžiu, pasirašę karinio pasitikėjimo sutartį.
Tuo pačiu metu, mes turėtume viešinti faktus ir skaičius, kurie paneigtų iš Rusijos pusės skriejančius kaltinimus. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos vadovas aiškiai dėstė, kad jie negali surinkti pakankamai duomenų ir laisvai judėti konflikto zonoje, nes jų veiksmus riboja separatistų nenoras atskleisti faktus.
Nors ir pilna duomenų, kurie leidžia teigti, jog Rusija siunčia savo kareivius į Ukrainą, tačiau bendro paveikslo neaiškumas leidžia Kremliui neigti faktus. Jei Rusija nėra viena iš konflikto pusių, tai kodėl ji nesustabdo ginklų ir karių judėjimo per savo sieną, kurios patikrinti neleidžiama ESBO stebėtojams?
O svarbiausias uždavinys – apsaugoti valstybę, kuri yra šios revizionizmo politikos auka, apsaugoti Ukrainą. Separatistai gauna ginklus ir yra apmokomi Rusijos, o Ukraina yra palikta likimo valiai. Kol separatistai nepralaimi mūšių ir nėra stumiami atgal, vargu ar jie sutiks sėsti prie derybų stalo.
Vasario 1 dieną ESBO stebėtojai su neviltimi konstatavo, kad separatistai „ne tik nėra pasirengę diskutuoti apie paliaubas, bet ir reikalauja peržvelgti ankstesnius susitarimus“.
Ukrainai būtina pagalba
Atsižvelgdami į dabartinę konflikto eskalaciją ir tai, kad Minsko sutarties įgyvendinimas nepasiekė savo tikslo, turime suprasti, jog tokia padėtis negali tęstis. Šiuo metu Vakarai stabdo Ukrainą nuo aktyvesnių karinių veiksmų, tuo pat metu reikalaudami būtinų ekonominių ir politinių reformų, kurios padėtų suvaldyti korupciją ir sumažintų valstybės išlaidas.
Kiek ilgai valstybė gali išgyventi po tokios šoko terapijos? Ar mes lieptumėm patiriančiam širdies smūgį pradėti bėgti maratoną? Jei nenorime, kad Donbaso regiono aneksija taptų tikrove, kad valstybė turėtų šansą išgyventi, mes privalome paremti Ukrainą karine ir finansine prasme.
Jei nenorime, kad Donbaso regiono aneksija taptų tikrove, kad valstybė turėtų šansą išgyventi, mes privalome paremti Ukrainą karine ir finansine prasme.
Tokiu atveju reikėtų tikėtis, kad Ukraina sugebėtų išspręsti savo ekonomines problemas ir atsilaikytų nuo karinių išpuolių šalies rytuose. Be išorinio įsikišimo tai būtų neįmanoma. Kaip sakė Bernardas-Henri Levy ir George'as Sorosas – Kijevui būtina skubi 15 milijardų dolerių finansinė injekcija.
Tai didelė suma, bet ji atsipirks labiau nei ilgalaikis chaosas, destrukcija, neaiškumas ir nestabilumas pačioje Europos širdyje. Ir tai bus investicija į stabilią ir demokratišką Ukrainą – tokią Ukrainą, kurios nenorėtų Maskva.
NATO neturėtų tiekti ginklų
Kaip pažymėjo grupė JAV karo analitikų, Ukraina be paramos negali atsilaikyti prieš modernia Rusijos ginkluote ginkluotus ir puikiai apmokytus separatistus. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka prieš kelis mėnesius JAV kongrese kalbėjo: „Niekas negali laimėti karo tik su šiltomis antklodėmis. Niekas su jomis net taikos negali išlaikyti“.
Pati NATO organizacija negali teikti ginkluotės Ukrainai, nes tai tik suteiktų Rusijai galimybę kalbėti apie tai, kad taip plečiamos šios karinės organizacijos pozicijos, o Rusija turi teisę gintis. Bet kai kurios NATO valstybės gali skirti savo paramą, kitoms neįsitraukiant.
Jei Maskva atsisakys tai daryti, Vakarai galės be jokių pasiteisinimų tiekti ginklus Ukrainai, o tada už visas pasekmes atsakys būtent Kremlius.
Tie, kurie nuspręs remti Ukrainą, gali apeliuoti į Rusijos pažadus Minsko susitarimo metu: jei Rusija uždarys savo sienas, įsileis ESBO stebėtojus, kurie galėtų stebėti judėjimą pasienyje, o tokiu būdu ir separatistų veiksmus rytų Ukrainoje. Tokiu atveju, situacija savaime nurimtų. Jei Maskva atsisakys tai daryti, Vakarai galės be jokių pasiteisinimų tiekti ginklus Ukrainai, o tada už visas pasekmes atsakys būtent Kremlius.
Reikia tikėtis, kad to nesulauksime. Vakarai privalo išlikti vieningi ir pasiruošti, esant reikalui, stiprinti savo sankcijas derėtis nenorinčiam režimui. Reikia manyti, kad Rusija pagaliau supras, kad konflikto skatinimas ilgalaikėje perspektyvoje tik pakenks šalies interesams.
Ir reikia tikėtis, kad ateis ta diena, kai visos šalys supras, kad bendros Euroatlantinės gynybos sistemos, ir bendros ekonominės erdvės kūrimas yra gera idėja, kuri atneša nauda visoms pusėms. Taip optimistiškai savo komentarą užbaigia Miuncheno saugumo konferencijos vadovas W.Ischingeris.
