Viešos diskusijos Izraelyje, ar Jeruzalė turėtų palaiminti karinį smūgį prieš branduolinius Irano objektus, yra stebėtinai atviros. Politikai ir politikos formuotojai viešai aptarinėja tokio išpuolio privalumus. Pastaraisiais metais Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu ir gynybos ministras Ehudas Barakas viešojoje erdvėje atvirai polemizavo su buvusiu šalies žvalgybos tarnybos „Mossad“ vadovu Meiru Daganu, aršiausiu Izraelio karinio smūgio Iranui priešininku šalyje.
Tačiau nors viešų ir atvirų diskusijų Izraelyje šiuo klausimu yra daug, faktiškai visų jų dėmesys sutelktas į klausimą, ar Jeruzalė turėtų smogti Iranui, ar ne, o ne į tai, kas įvyktų, jei šalis ryžtųsi šiam žingsniui. T.y. apie tai, kas laukia „dieną po“ smūgio, nekalbama.
Apie galimas išpuolio prieš Iraną pasekmes Izraelyje diskutuojama už uždarų durų. Tai daro nedidelis profesionalų elitas, daugiausia valdžios atstovai. Šis nedidelis ratas žmonių, svarstančių įvairius „dienos po“ scenarijus, savo dėmesį sutelkia į tai, koks būtų Teherano atsakas į Jeruzalės veiksmus. Tai natūralu, nes didžiausią nerimą Izraeliui kelia būtent Irano karinės kontratakos pasekmės.
Tačiau sutelkdami visą dėmesį į šiuos svarstymus, Izraelio politikos formuotojai pro pirštus praleidžia keletą galimų išpuolio pasekmių ilgesnėje perspektyvoje. Jie nesvarsto, koks yra Izraelio visuomenės pasiruošimas šiam žingsniui; kokios galimos pasitraukimo iš konflikto strategijos; kokią įtaką karinis smūgis Iranui turėtų JAV ir Izraelio santykiams; kokias pasekmes jis sukeltų pačiame Irane ir kt. Jei Izraelio valdžiai nepavyks viešai išdiskutuoti šių aplinkybių prieš potencialų išpuolį, jis gali baigtis strateginiu žlugimu, net jei ir pasieks savo karinius tikslus.
Apie tai, kas laukia „dieną po“ smūgio, nekalbama.
Kaip reaguotų Iranas?
Izraelio pareigūnai svarstė, kaip atrodytų pirmieji karinio konflikto tarp Jeruzalės ir Teherano žingsniai. Buvęs Izraelio karinės žvalgybos pareigūnas ir Izraelio Nacionalinio saugumo studijų instituto direktoriaus pavaduotojas Ephraimas Kamas 2010 metais instituto paruoštoje apžvalgoje rašė, kad Iranas į Izraelio karinę operaciją gali atsakyti dviem būdais: raketomis apšaudydamas Izraelį – tiesiogiai arba per sąjungininkes, kaip antai „Hezbollah“ ar „Hamas“; teroristiniais išpuoliais prieš Izraelio objektus, kuriuos įvykdytų patys iraniečiai arba jų sąjungininkai.
Tiesioginis Irano atsakas reikštų Izraelio teritorijos apšaudymą daugybe raketų. Panašiai, kaip kad įvyko per Persijos įlankos karą, kai Izraelį raketomis apšaudė Irakas. Tąkart, nepaisant daugybės į Izraelį paleistų raketų, žuvo tik vienas Izraelio pilietis. Atrodo, kad Izraelio pareigūnai skaičiuoja, jog nors Irano išpuolio žala šįkart būtų didesnė, ji vis tik būtų ribota.
Praėjusį lapkritį E.Barakas, kalbėdamas apie galimą tiesioginį Irano ar jo sąjungininkų atsaką Izraeliui, sakė: „Nėra scenarijaus, kuriame numatyta 50 tūkst. ar 5 tūkst. žuvusiųjų – jei visi liktų savo namuose, jų skaičius galbūt nesiektų net 500“. E.Barako ramybė atspindi ankstesnę panašią Izraelio patirtį. Kai 1981 metais Jeruzalė sunaikino Irako branduolinius objektus, Bagdadas į šį išpuolį niekaip neatsakė. Tylėjo ir Sirija, kai Izraelis sunaikino šios kylantį branduolinį reaktorių 2007-aisiais.
Sąjungininkų nebijo
Izraelio politikos formuotojai taip pat neatrodo itin susirūpinę dėl galimo Irano sąjungininkų Libane ar Palestinos Autonomijoje, atsako. Jie pripažįsta, kad „Hezbollah“, išpuolio prieš Iraną atveju, gali apšaudyti Izraelio teritoriją raketomis, kaip tai padarė 2006 metais. Tačiau interviu dienraščiui „The New York Times“ praėjusį sausį Izraelio ekspertai teigė, kad net nepaisant galimo karo su Iranu, konflikto su „Hezbollah“ tikimybė ir taip jau yra didelė.
Remiantis šia logika, išpuolis prieš Iraną tik pagreitintų tai, kas ir taip yra neišvengiama, o tokiu atveju konfliktą atlaikyti būtų lengviau prieš, o ne po to, kai Iranas pasigamintų branduolinius ginklus.
Be to, „Hezbollah“ galimybes šiuo metu riboja nauji suvaržymai, kurių vienas svarbiausių – Sirijoje tebevykstantis sukilimas. „Hezbollah“ generalinis sekretorius šeichas Hassanas Nasrallah pabrėžė savo organizacijos nepriklausomybę, vasario 7 d. sakydamas, kad „Irano valdžia neprašys „Hezbollah“ nieko daryti. Tądien, kai Izraelis smogs Iranui, mes sėdėsime, mąstysime ir nuspręsime, ką darysime.“
Izraelio saugumo atstovai taip pat įsitikinę, kad Iranas ir jo sąjungininkai susidurtų su dideliais sunkumai, siekdami surengti didelio masto išpuolius prieš Izraelio ar žydų taikinius užsienyje, nepaisant to, kad praeityje Iranui ir „Hezbollah“ tai puikiai pavyko padaryti. Bene geriausiais pavyzdys – atsakas į 1992 metais Izraelio nužudytą „Hezbollah“ pirmąjį generalinį sekretorių. Įtariama, kad keršydami už tai Iranas ir „Hezbollha“ suorganizavo savižudžių išpuolius prieš Izraelio ambasadą ir Žydų bendruomenių centrus Buenos Airėse 1992 ir 1994 metais.
Izraelio saugumo atstovai taip pat įsitikinę, kad Iranas ir jo sąjungininkai susidurtų su dideliais sunkumai, siekdami surengti didelio masto išpuolius prieš Izraelio ar žydų taikinius užsienyje.
Izraelio ekspertai, tarp kurių ir E.Kamas, sutinka, kad smogus karinį smūgį Iranui, panašūs išpuoliai gali pasikartoti, tačiau taip pat teigia esantys tikri, kad Teherano galimybės atsakyti yra ribotos. Šie ekspertų įsitikinimai palaikymo sulaukė vasario viduryje, kai, kaip manoma, Irano agentai suorganizavo nevykusius išpuolius prieš Izraelio taikinius Gruzijoje, Indijoje ir Tailande. Per šiuos išpuolius Naujajame Delyje buvo sužeistas vienas žmogus, o Bankoke planuotas išpuolis pasibaigė iš viso gėdingai – vienas iš išpuolį organizavusių asmenų netyčia susisprogdino savo kojas.
Smūgis pristabdytų ambicijas
Izraelio gynybos atstovai skaičiuoja, kad sudavę karinį smūgį Irano branduoliniams objektams, jo branduolines ambicijas pristabdytų trejiems–penkeriems metams. Tačiau savo optimistiniuose išpuolio sėkmės vertinimuose Jeruzalė pamiršta apsvarstyti keletą svarbių aplinkybių.
Buvęs valstybės gynybos viceministras Matanas Vilnai vasario 7 d. Kneseto pakomitečio susirinkime kalbėdamas apie šalies piliečių pasirengimą kariniam konfliktui, taip pratrūko ir sukėlė tokią maišatį, kad pakomitečio vadovas buvo priverstas susitikimą užbaigti. Posėdžio dalyviams pateikta informacija atskleidžia M.Vilnai pasipiktinimo priežastis: ketvirtadalis izraeliečių neturi pačių paprasčiausių slėptuvių, kuriose galėtų pasislėpti nuo raketų. Dujokaukėmis – elementariausia priemone apsisaugoti nuo cheminio išpuolio, apsirūpinę tik 60 proc. Izraelio gyventojų.
Nepakankamas izraeliečių visuomenės pasiruošimas galimam konfliktui dar didesnį nerimą kelia turint omenyje, kad Izraelio analitikai skyrė nedaug dėmesio diskusijoms apie pasitraukimo iš konflikto strategijas. Izraelio smūgis Iranui gali baigtis taip, kaip baigėsi minėti Jeruzalės smūgiai Irakui ir Sirijai. Tačiau jie gali baigtis ir taip, kaip baigėsi Izraelio 1982 metų įsiveržimas į Libaną, t.y. – užsitęsusiu karu. Operacija, kuria siekta per dvi dienas panaikinti ginkluotų palestiniečių grupių grėsmę, tęsėsi 18 metų ir prisidėjo prie naujo Izraelio priešo, „Hezbollah“ atsiradimo. Panašiai jokios aiškios pasitraukimo strategiijos Izraelis neturėjo ir prieš 2006 metų įsiveržimą į Libaną. Šis karinis žingsnis tęsėsi 33 dienas ir baigėsi sąmyšiu.
Viešai neišdiskutavęs ilgo karo su Iranu galimybės, Izraelis galimai visa galva pasinertų į užsitęsusį konfliktą, nepasiruošęs pasirūpinti ir apginti savo piliečių.
Santykiai su JAV
Izraelio lyderiams taip pat nepavyko viešai išdiskutuoti, kokią įtaką Izraelio smūgis Iranui turėtų JAV-Izraelio santykiams. Yra įvairių nuomonių dėl to, ar JAV ir Izraelis susitarė dėl smūgio Iranui būtinybės ir jei tai padarė, kada numatė smogti. Panašu, kad iki šiol Jeruzalę ir Vašingtoną vienija pasipriešinimas Irano branduolinei programai, tačiau šalys dar nesusitarė dėl to, kada reikėtų imtis karinių veiksmų. Jeruzalė atsisakė įsipareigoti įspėti Vašingtoną prieš ketindamas pulti Iraną.
Jei Izraelis bombarduotų Iraną, tai išprovokuotų santykių krizę, net jei Jeruzalė prieš šiuos savo veiksmus įspėtų Jungtines Valstijas. Ypač, jei B.Obamos administracija turėtų įsikišti į konfliktą. Izraelio strateginis mąstymas šiuo atžvilgiu, greičiausiai remiasi 1981 metų išpuoliu prieš Irako branduolinius objektus. Šis išpuolis įsiutino Baltuosius rūmus. Jie iš pradžių pasmerkė Jeruzalę ir nubaudė ją sustabdydamas kelių lėktuvų Izraeliui pristatymą. Tačiau vėliau Vašingtonas atgaline data patvirtinto Izraelio išpuolį prieš Iraką, o santykiai su Jeruzale buvo atkurti ir net sustiprinti. B.Netanyahu to paties, greičiausiai, tikisi ir išpuolio prieš Iraną atveju. Izraelio premjeras taip pat greičiausiai įvertina ir tai, kad rinkimų metais B.Obama vengtų atvirai kritikuoti Izraelį dėl jo surengto išpuolio.
Nedaug dėmesio skirta ir tam, kokią įtaką Izraelio smūgis Iranui turėtų tarptautinės bendruomenės diplomatinėms priemonėms prieš šią šalį. Buvęs „Mossado“ direktorius M.Daganas neatmeta galimybės, kad išpuolis sužlugdytų egzistuojantį tarptautinį spaudimą Iranui ir apsunkintų šios koalicijos susiformavimą iš naujo, jei Iranas po kelerių metų atnaujintų savo branduolinės programos įgyvendinimą.
Izraelio viešose diskusijose taip pat trūksta kalbų apie tai, kokią įtaką Irano užpuolimas turėtų pasaulio naftos rinkoms. Būdamas maža valstybe, Izraelis retai svarsto galimas savo veiksmų tarptautines pasekmes. Keli Izraelio analitikai, analizavę šį klausimą, buvo linkę rimtai nevertinti Irano grasinimų ir pajėgumų uždaryti Hormuzo sąsiaurį. Sausį, buvęs Izraelio karinės žvalgybos vadovas Amosas Yadlinas tikino, jog tikimybė, kad Iranas užblokuos sąsiaurį – labai abejotina.
Nepakankamai išanalizuota ir ta, kas po karinio smūgio įvyktų pačiame Irane. Nesvarstoma, ar išpuolis galimai suburtų iraniečius ir padidintų jų paramą dabartinei šalies valdžiai. Jei tai įvyktų, režimo pokytis Irane taptų dar mažiau tikėtinas. Tuo tarpu norint tai būtina sąlyga siekiant panaikinti Irano branduolinės programos keliamą grėsmę.
