Jei JAV atsisakys savo, kaip pirmaujančios ekonominės ir karinės galios, vaidmens, ir pasirinks nacionalizmą bei izoliacionizmą, tai paskatins tiek tarptautinių galių persigrupavimą, tiek pokyčius pačioje šalyje. JAV iš dominuojančios jėgos taps viena iš daugelio didžiųjų valstybių, teigia buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris straipsnyje, kuris skelbiamas interneto svetainėje project-syndicate.org.
Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV buvo pasaulio laisvosios prekybos variklis, tad perėjimas prie protekcionizmo arba pastangos sustabdyti globalizaciją ar mėginti ja pasinaudoti siauriems nacionaliniams interesams turėtų milžiniškų ekonominių ir politinių padarinių visame pasaulyje. Tokių pokyčių pasekmės yra nenuspėjamos, tačiau visiems žinoma (arba bent jau turėtų būti žinoma), kas nutiko, kai pastarąjį kartą – XX a. ketvirtajame dešimtmetyje – galingiausios pasaulio valstybės susitelkė į save.
Sąjungos, daugiašalės institucijos, saugumo garantijos, tarptautiniai susitarimai ir bendros vertybės, kuriomis grindžiama dabartinė pasaulio tvarka, – visu tuo greitai gali būti iš esmės suabejota. Jei taip nutiks, pačios Jungtinės Valstijos bus sugriovusios senąją pasaulio tvarką, pagrįstą JAV viešpatavimu. Ir, atsižvelgiant į tai, kad nėra jokios alternatyvios sistemos, kuri ją galėtų pakeisti, yra daug pagrindo manyti, kad artimiausioje ateityje mūsų laukia sumaištis ir chaosas.
Dvi buvusios JAV priešininkės Vokietija ir Japonija bus tarp didžiausių pralaimėtojų, jei D.Trumpo vadovaujama JAV atsisakys savo globalinio vaidmens. Abi šalys 1945 m. patyrė visišką pralaimėjimą ir po to atmetė bet kokias autoritarinės valstybės formas. Turėdamos JAV saugumo garantijas, jos susitelkė į prekybą ir iki šiol yra JAV viešpatavimu pagrįstos tarptautinės sistemos aktyvios narės.
Jei D.Trumpas atsisakys toliau užtikrinti šių ekonominių galybių saugumą, joms kils didelių problemų, rašo J.Fischeris. Jo teigimu, atsižvelgiant į Japonijos periferinę geopolitinę padėtį, teoriškai ji galėtų renacionalizuoti savo gynybinius pajėgumus, tačiau dėl to galėtų smarkiai išaugti karinės konfrontacijos Rytų Azijoje tikimybė. Tai nerimą kelianti perspektyva, atsižvelgiant į tai, kad daugelis regiono šalių turi branduolinį ginklą.
O Vokietija yra Europos viduryje, apsupta buvusių priešininkių Antrajame pasauliniame kare. Tai ekonomiškai stipriausia ir daugiausiai gyventojų turinti žemyno šalis, tačiau jos stiprybė labai priklauso nuo JAV saugumo garantijų ir daugiašalių, transatlantinių ir europinių institucinių sistemų, pagrįstų bendromis vertybėmis ir laisvąja prekyba.
Kitaip nei Japonija, Vokietija, pasak J.Fischerio, net teoriškai negali renacionalizuoti savo saugumo politikos, nes toks žingsnis pakirstų Europos kolektyvinės gynybos principą ir suskaldytų žemyną. Nederėtų užmiršti, kad pokario pasaulio ir regioninės tvarkos tikslas buvo integruoti buvusias priešiškas jėgas, kad jos vienos kitoms nebekeltų pavojaus.
Atsižvelgiant į Vokietijos geopolitinį svorį, jos perspektyvos dabar neatsiejamos nuo Europos Sąjungos ateities. O ES perspektyvos yra susijusios ne su viešpatavimu; joje pirmenybė teikiama teisinės valstybės principui, integracijai ir taikingam jos valstybių narių interesų derinimui. Jau pati Vokietijos geografinė padėtis verčia pripažinti, kad nacionalizmas – prastas pasirinkimas; be to, šalies svarbiausi politiniai ir ekonominiai interesai priklauso nuo to, kiek stipri ir sėkminga bus Europos Sąjunga, ypač D. Trumpo valdymo laikotarpiu, teigia buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras.
Vokietijos saugumas yra glaudžiai susijęs su visų kitų Europos šalių saugumu. Prancūzija negali būti saugi be Vokietijos, lygiai taip pat Vokietijos saugumas neįmanomas be Lenkijos. Būtent todėl Vokietija ir visos kitos Europos šalys, J.Fischerio teigimu, dabar privalo daryti viską, kas įmanoma, kad prisidėtų prie kolektyvinio saugumo, kurį užtikrina ES ir NATO.
Vokietijos stiprybė remiasi jos finansine bei ekonomine galia, ir dabar ji privalės ta stiprybe veiksmingai naudotis atsižvelgdama į ES ir NATO interesus. Deja, ji nebegali pasikliauti ilgai vyravusia taikos ir saugumo pasaulyje atmosfera. Taupumas yra dorybė; tačiau, kai namas dega ir gali bet kada sugriūti, pirmenybę reikėtų teikti kitiems dalykams.
Kitas Vokietijai labai svarbus dalykas, anot J.Fischerio, yra pasaulio laisvoji prekyba. Prekybai Europoje teks didžiausia reikšmė, kadangi tai yra Vokietijos ekonominės gerovės pagrindas; tačiau ir prekyba su JAV yra gyvybiškai svarbi. Jei Kinija ir JAV – dvi svarbiausios šalies eksporto rinkos už ES ribų – įsiveltų į prekybos karą, Vokietija negalėtų tikėtis nieko gera.
Tačiau D.Trumpo prezidentavimas europiečiams ne tik kelia pavojų, bet ir suteikia galimybių. Vien D.Trumpo protekcionistinė retorika paskatino Kinijos ir Europos suartėjimą. Dar svarbiau tai, kad naujosios JAV administracijos planai gali paskatinti europiečius pagaliau susivienyti, subręsti ir sustiprinti savo geopolitinę įtaką ir padėtį, mano buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras.
Tačiau, jei europiečiai galiausiai sutelktų savo pastangas, jie turėtų vengti antiamerikanizmo, perspėja J.Fishheris. D.Trumpas yra JAV prezidentas, o ne pačios Jungtinės Valstijos. Šiaurės Atlanto valstybes ir toliau vienys bendra istorija ir bendros vertybės, nepaisant to, kad JAV vadovauja D.Trumpas ir kad artimiausiais metais daug kas neišvengiamai keisis.
