Krinta paskutiniai priešininkų bastionai
Galutiniai rezultatai rodo, kad Airijos rinkėjai pritarė Lisabonos sutarčiai 67,13 proc. balsų, prieš ją balsavo 32,87 procento. Pernai birželį airiai pateikė smagų siurprizą Briuseliui, kai nepritarė Lisabonos sutarčiai ir įšaldė jos ratifikavimo procesą. Kodėl dabar gyventojų nuomonė pasikeitė? Tą lėmė dvi priežastys. Pirma, Airija, kaip jau įprasta Europoje, gavo įvairių išimčių ir lengvatų. Antra, dar prieš metus Airija didžiavosi savo ekonominio stebuklo laimėjimais ir visiems buvo pavyzdys, kaip skurdi valstybė, protingai išnaudodama ES narystės galimybes, tapo viena turtingiausių bloko narių. Tuo tarpu šiemet airių pasididžiavimas gerokai sumenko – ši šalis dabar turi vieną labiausiai smunkančių ekonomikų visoje ES ir be Briuselio finansinių injekcijų visai realiai galėjo virsti antrąja Islandija. Būtent milijardai iš ES struktūrinių fondų ir parama Airijos bankams gerokai sumažino priešininkų skaičių, jų argumentus apie Lisabonos sutarties žalą nustumdami į antrą planą.
Išties geresnį laiką kurti federalinę Europą sunku ir įsivaizduoti – krizės akivaizdoje, kai auga nedarbas ir mažėja gyventojų socialinis saugumas, labai patogu kalbėti apie socialinį teisingumą, bendras pastangas ir bendrus sprendimus. Tokiu metu laisvės ar savarankiškumo temos visiškai nepopuliarios.
Po referendumo Airijoje liko dvi ES šalys, dar nebaigusios ratifikavimo procedūros: Čekija ir Lenkija. Abiejose valstybėse prezidentai yra ryškūs euroskeptikai, tačiau mažai tikėtina, kad jie ryšis blokuoti sutarties įsigaliojimą. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis jau paskelbė, kad pasirašys sprendimą, o Čekijos vadovas Vaclavas Klausas dar lauks, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės 17 senatorių skundą. Iki šiol visi konstituciniai skundai buvo atmesti, todėl mažai tikėtina, kad šis pakeistų padėtį.
Kelias į naują sutartį
Briuselio eurokratai jau džiugiai trina rankas – jų įtaka pabaigus Lisabonos sutarties ratifikavimą gerokai išaugs. Nuo šiol bus sritys, kur valstybių balsas niekam nebus įdomus – jos privalės vykdyti ES institucijų sprendimus. Sumažės mažų valstybių galimybės blokuoti joms neparankius sprendimus, išaugs biurokratų armija – bus įsteigtos dvi naujos aukšto rango pareigybės, dabar populiariai vadinamos ES prezidento ir ES užsienio reikalų ministro. Į jas pretenduoti mažųjų valstybių atstovai turės visas galimybes. Teorines. Praktiškai šiuos vadovus visomis priemonėmis smaugs didžiosios ES valstybės, kad jų vykdomi veiksmai atitiktų Prancūzijos ar Vokietijos viziją. Daugiau pataikavimo Rusijai, mažiau dėmesio konkurencijai, daugiau protekcionizmo – tokia yra jau nebe vizija, o labai tikėtina artima ES realybė.
Vis dėlto yra viena priežastis, galinti neleisti įvykiams rutuliotis tokia linkme – tai ta pati ES biurokratija. Dabar greičiausiai niekas negalėtų suskaičiuoti, kiek yra ES institucijų, organizacijų ir agentūrų. Procesai, inovacijos ar bet kokia situacija, kur reikalingas operatyvus sprendimas, paverčia ES visiškai neįgalia. Kol tarpusavyje nuomones susiderina visos institucijos, valstybės, lobistai, dažnai siūlomas sprendimas jau būna beviltiškai pasenęs. Tereikia atsiminti, kad jau metus kalbama apie bankų veiklos reguliavimą ir bankininkų atlyginimų sistemos reformą. Ar kas nors girdėjo apie rezultatus? Vien tik „siūlymai“, „nuomonės“ ir „aukštesnių standartų būtinybė“.
Iki šiol nieko neteko skaityti apie tai, kaip Lisabonos sutartis pagerins paprastų ES piliečių gyvenimus. Ar naujos, gremėzdiškos ir brangios institucijos bus pajėgios ką nors daugiau nei „koordinuoti“ bei „siekti“. Tai reiškia, kad tą akimirką, kai bus visiškai baigtas Lisabonos sutarties ratifikavimas, galima bus pradėti kalbėti apie būtinybę reformuoti ES ir pradėti kurti naują – efektyvesnę, geresnę sutartį. Ir tai tęsis tol, kol bus suprasta, kad ES turi dirbti tam, kad pagaliau būtų įgyvendintos prekių, paslaugų, žmonių bei kapitalo judėjimo laisvės, o ne svaigti apie karinę ar politinę galią. Deja, šiuo metu fantazijos ima viršų – iš tos pačios Lisabonos sutarties Prancūzijos reikalavimu pašalinta nuostata, kad ES vidaus rinkoje konkurencija turi būti laisva ir neiškraipyta. Žinoma, kam įdomi kažkokia konkurencija, kai mąstoma apie strateginius klausimus.
