Be viešų diskusijų šalies viduje, kurios vyksta tokiais klausimais kaip, pavyzdžiui, mokesčių didinimas ir pan., JAV valdžia iš lėto, tačiau užtikrintai ėmėsi apibūdinti Kiniją kaip agresyvią supergalią ir ruoštis karui, jei jis taptų būtinas.
Į pensiją išėjęs generolas leitenantas ir dabartinis šalies Nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis Kiniją, „kurios kariniai pajėgumai didėja“, apibūdino kaip „mirtiną grėsmę“ Jungtinėms Valstijoms. JAV Atstovų rūmų Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Ileana Ros-Lehtinen savo ruožtu sakė: „Kinijos kariuomenė Jungtines Valstijas atvirai traktuoja kaip priešą. Neturėtume pakirsti savo pačių saugumo manydami, kad su šia šalimi galime susibičiuliauti būdami jai svetingi ir priimdami ją ištiestomis rankomis.“
Kinijos lyderiai linkę pabrėžti nesiekiantys konfrontacijos. Šalies užsienio reikalų ministerijos atstovas Hong Lei pareiškė, kad „nuo pat pradžių Kinija siekia užbaigti vykdyti gynybinę nacionalinio saugumo politiką ir eiti taikingo vystymosi keliu“.
Amerikos „vanagų“ įsitikinimu, atsižvelgdama į spartų Kinijos karinės galios didėjimą JAV taip pat privalo stiprinti savo kariuomenę.
Nepaisant to, nesudėtinga pastebėti, kad nuotaikos Kinijoje šiuo klausimu skirtingos. Antai generolas Zhu Chenghu išreiškė pasiryžimą atsisakyti Kinijos branduolinio ginklo politikos, kuria šalis įsipareigoja pirmoji šių ginklų nenaudoti, siekiant apginti savo pretenzijas dėl Taivano. Z.Chenghu taip pat yra pareiškęs, kad Kinija turėtų panaudoti branduolinį ginklą prieš JAV, jei pastarųjų kariuomenė įsikištų sprendžiant Taivano klausimą.
2011 metų leidinyje „Global Times“ (Kinijos Komunistų partijos oficialaus laikraščio angliškoje versijoje) įspėjama, kad šalys, įsitrauksiančios į jūrinius ginčus su Kinija, „turi pasiruošti patrankų gausmui“.
Dar daugiau, būta kelių incidentų, per kuriuos Kinija pademonstravo savo provokuojantį ir nerimą keliantį elgesį. 2009-aisiais Pentagonas pranešė, kad penki Kinijos laivai „agresyviai manevravo prie pat JAV karinio jūrų laivyno laivo „USNS Impeccable“, tuo metu atlikusio įprastas operacijas tarptautiniuose vandenyse. Jungtinės Valstijos šiuos veiksmus interpretavo kaip koordinuotą savo laivo persekiojimą. 2011 metais Kinijos patruliniai laivai nukirto Vietnamo laivo kabelius.
Amerikos „vanagų“ įsitikinimu, atsižvelgdama į spartų Kinijos karinės galios didėjimą JAV taip pat privalo stiprinti savo kariuomenę. Vis dėlto šalies taikos šalininkai pažymi, kad lėšos, kurias Kinija skiria šalies gynybai, yra sąlyginai mažos. Kinijos valdžia paviešino informaciją kurioje tvirtinama, kad 2009 metais gynybai ši šalis išleido 70 mlrd. JAV dolerių. Savo ruožtu Jungtinių Valstijų specialistai skaičiuoja, kad ši suma išties galėjo siekti 122,5–175 mlrd. JAV dolerių. Palyginimui, JAV gynybos biudžetas 2009 metais sudarė 687 mlrd. JAV dolerių.
Kinija pirmąjį šalyje pagamintą lėktuvnešį išbandė 2011 metų rugpjūtį. Tuo tarpu JAV jų turi 11. Kinijos ekonomikos augimas lėtėja, tuo tarpu šalies socialinių ir aplinkosaugos problemų išlaidos auga. Tikėtina, kad Pekinas privalės apkarpyti gynybai skirtas lėšas.
Tie patys taikos šalininkai atkreipia dėmesį, kad Kinijos kariuomenės modernizacija prasidėjo nuo žemo pradinio taško. Itin biurokratiškas ir neefektyvus Kinijos karinis industrinis kompleksas atsilieka net nuo savo paties nekarinių ir nevalstybinių kolegų. Jo branduoliniai povandeniniai laivai parengti prastai. Jis turi vos kelis karinius ryšių palydovus. Teigiama, kad šalies kariuomenė susiduria su didelėmis valdymo ir kontrolės sistemos problemomis.
Niekas išskyrus uoliausius Vakarų valstybių „vanagus“ nemato jokios reikšmingos Kinijos kariuomenės grėsmės svarbiausiems JAV interesams artimoje ar net vidutinės trukmės ateityje. Todėl Jungtinės Valstijos gali ir toliau siekti paversti Kiniją savo partnere prieš nuspręsdama, kad konfrontacija su šia valstybe neišvengiama.
