Prieš kurį laiką apie 400 policininkų ir samdytų asmenų atakavo Šansi regiono Linfeno mieste esantį „Auksinės lempos“ bažnyčios pastatą. Jie išdaužė langus, išlaužė duris, išsinešė Biblijas ir kompiuterius, ištuštino bažnyčios sąskaitas. Keliolika pasipriešinusių maldininkų dėl sužeidimų pateko į ligoninę.
Dabar bažnyčios vartai užrakinti, prie jos nuolat budi ginkluota policija. Į šią „Auksinės lempos“ bažnyčią galėjo tilpti maždaug 50 tūkst. pamaldžių krikščionių.
Bažnyčią pastatę protestantai vyras ir žmona Wang Xiaoguangas ir Yang Rongli anglies pramone garsėjančiame Linfeno mieste pamokslauja nuo 1992 metų. Jie įkūrė daugiau nei 30 bendruomenių tinklą ir pamaldas organizuodavo tokiose erdvėse kaip gamyklų bendrabučiai ar net šiltnamiai.
Kartu su kitais bažnyčios pastoriais jie buvo suimti ir apkaltinti neteisėtai užėmę žemės ūkio paskirties žemę, o masiniais susirinkimais trikdę miesto eismą. Yang Rongli kalėjime praleis septynerius metus, o Wang Xiaoguangas ir kiti – nuo trejų iki ketverių metų. Dar penki pastoriai be teismo dvejiems metams nusiųsti į priverčiamojo darbo stovyklą. Likę šios bendruomenės lyderiai priversti slapstytis. Panašios sankcijos taikomos ir Tibeto budizmą bei islamą išpažįstantiems uigūrams. Kovą su pastarąja nedidele stepių tauta dėl stiprios musulmoniškos tapatybės kinai dažniausiai traktuoja kaip kovą su terorizmu.
Kinijos konstitucija garantuoja religinę laisvę, tačiau valdžia stengiasi kontroliuoti religinius judėjimus. Krikščionims Kinijoje yra skirtos dvi oficialios organizacijos – Protestantų trejybės patriotinis judėjimas ir Kinijos patriotinė katalikiška asociacija Romos katalikams.
Tačiau kinai mieliau renkasi neoficialias bažnyčias, kurios faktiškai yra nelegalios, tad bet kada gali tapti policijos taikiniu. Spėjama, kad vadinamosiose namų bažnyčiose meldžiasi iki 60 mln. kinų, o valstybinėse krikščionių organizacijose – tris kartus mažiau. Krikščionybę Kinijoje išpažįsta iki 10 proc. šalies gyventojų.
Šalyje namų bažnyčios gyvuoja jau daugiau nei šešis dešimtmečius. Pastaraisiais metais jos sparčiai plėtėsi ir išaugo privačią namų erdvė, nuo kurios ir kilo pavadinimas. Didėjanti judėjimo įtaka kelia nerimą Kinijos valdžiai, įtariai žiūrinčiai į bet kurią nepriklausomą socialinę grupę.
Be to, kai kurios krikščioniškos bažnyčios užsiima ir neteisėta misionieriška veikla. Dar kitos valdo pogrindinį tinklą, padedantį Šiaurės Korėjos pabėgėliams ir uigūrams išvengti Kinijos saugumo ir pabėgti iš šalies.
Spalį valdžia uždarė analogiškas bažnyčias Pekine ir Šanchajuje. Abiejų narių skaičius siekė iki 1000. Pastarųjų metų įvykius Kinijos krikščionių bažnyčios lyderiai vadina pačiomis žiauriausiomis priemonėmis nuo Mao Zedongo mirties 1976 metais.
Į krikščionybę kinų valdžia žvelgia kaip į nepageidaujamą užsieninį produktą, grasinantį ekspansiniais tikslais. Nuo 1949 metų komunistinės revoliucijos krikščionys daugiausia veikė pogrindyje. Taip atsirado vadinamasis namų bažnyčių fenomenas, kai norėdami pasimelsti žmonės tiesiog susirinkdavo kieno nors namuose, mat oficialiai registruoti bažnyčią buvo draudžiama.
