Kaip rašo „The Atlantic Cities“, kol kas dar anksti pasakyti, kokios buvo pastato griūties priežastys, tačiau manoma, kad teatro stogui žalos pridarė stipri liūtis, kai Londone per vieną vakarą iškrito 15 procentų vidutinės gruodžio mėnesio kritulių normos.
Neabejojama, kad šis incidentas paskatins atlikti senųjų Londono teatrų pastatų patikrinimus. Juo labiau, kad nors ir „Apollo“ darbuotojai iškart po nelaimės veikė žaibiškai ir profesionaliai, jau kelerius pastaruosius metus visi teatrai buvo nuolat įspėjami apie prastėjančią jų pastatų būklę.
Teatro įsikūrimas istoriniame pastate gali atrodyti kaip nuostabi dovana, tačiau ji ateina su našta. Neretai vien pastato priežiūrai tenka išleisti tokias sumas, kad teatras lieka visiškai be pelno.
32 teatrai Londono Vestendo rajone iš 40 yra pastatyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Nenuostabu, kad įspūdingi pastatai pradeda vis aiškiau rodyti savo tikrąjį amžių.
Net ir atlaikiusiems ugnies liežuvius pastatams nuolat reikėdavo remonto, kad jie neatsiliktų nuo architektūros madų. Todėl konstrukcijos dažniausiai būdavo kuo pigesnės.
Visų pirma, dauguma pastatų net ir iškart po pastatymo nebuvo itin patvarūs. To priežastis? Niekas ir nesitikėjo, kad jie išstovės ilgai. Laikais, kai neegzistavo normalios apsaugos nuo gaisro sistemos, o dauguma pastatų vis dar buvo apšviečiami neelektrinėmis lempomis, Londono teatrų pastatus reguliariai niokodavo ugnys. Pavyzdžiui, miesto Operos rūmai XIX amžiuje buvo sudegę tris kartus. Net ir atlaikiusiems ugnies liežuvius pastatams nuolat reikėdavo remonto, kad jie neatsiliktų nuo architektūros madų. Todėl konstrukcijos dažniausiai būdavo kuo pigesnės.
„Apollo“ teatras buvo pastatytas 1901 metais – jau praūžus didžiausiems gaisrams rajone, tačiau jo statytojai nebuvo atsikratę daugelio senųjų įpročių. Iš išorės didingas atrodantis pastatas savyje talpina ankštas erdves, o jo balkonas yra pats stačiausias visame Londone.
Kai teatrų pelnas pradėjo drastiškai smukti penktajame dešimtmetyje, nebeliko daug pinigų būtiniems remonto darbams. Naujų pastatų statyba sustojo, o veikiantys teatrai tik aplopydavo didžiausias pastatų problemas.
Auditorijos mažėjimas padarė įtaką ir rodomiems spektakliams. Rimtų dramų premjeros palaipsniui išsikėlė iš Vestendo į saugesnius pastatus, o Vestende daugiausiai pradėtos rodyti komedijos ir miuziklai. Tokios permainos tapo norma. Net ir dabar pripažinti spektakliai Vestende rodomi tik tada, kai jie apkeliauja kitų teatrų sales.
Vestendo teatrai dėl to atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Jie yra įsikūrę trapiuose istoriniuose saugomuose pastatuose, ir stengiasi išlaikyti tradicijas, garsias visame pasaulyje. Tačiau kartu jie siejami su komerciniais projektais (dažnai – kritikų peikiamais), kuriais stengiasi pritraukti mases ir jų pinigines. Kadangi bilietų kainos Vestende yra pakankamai aukštos, dažnai jie negauna valstybės paramos.
Nors dalis šiuo mokesčiu surinktų pinigų tikriausiai ir buvo panaudoti pastatų priežiūrai, kritikai skundžiasi, kad šiuose procesuose labai trūksta skaidrumo – neįmanoma žinoti, ar surinkti pinigai panaudojami pagal paskirtį
Prieš dešimtmetį Londone buvo organizuojama kampanija tam, kad griūnantiems istorinio paveldo teatrų pastatams būtų surinkta 250 milijonų JAV dolerių. Savininkai argumentavo, kad pastatai turi milžinišką istorinę vertę, traukia turistus ir yra verti išlaikymo vien dėl architektūrinio grožio. Pinigų jiems taip ir neatsirado. Nuo to laiko kasmet nuvilnija perspėjimai apie prastą pastatų būklę ir itin mažas investicijas jų remontui. Vestendo teatrai net patys nusprendė įvesti „restauracijos“ mokestį kiekvienam bilietui. „Apollo“ teatre tai buvo 1 svaras sterlingų kiekvienam bilietui.
Nors dalis šiuo mokesčiu surinktų pinigų tikriausiai ir buvo panaudoti pastatų priežiūrai, kritikai skundžiasi, kad šiuose procesuose labai trūksta skaidrumo – neįmanoma žinoti, ar surinkti pinigai panaudojami pagal paskirtį. Vienas kritikas netgi tokį mokestį palygino su svečių kvietimu vakarienės, o tuomet pareikalavimu susimokėti už indų plovimą.
Kol kas dar anksti tvirtai pasakyti, kas lėmė nelaimę „Apollo“ teatre, arba atsakyti, kiek iš tikrųjų pinigų buvo skirta pastato remontui, tačiau neabejojama – incidentas paskatins diskusijas, kaip Vestendo teatrų pastatai turi būti saugojami, ir kas tai turėtų daryti.
