„Jau geriau būti vargšu, negu leisti vadovauti prašalaičiams: atvirą nesugebėjimą aprūpinti šalį būtiniausiais dalykais tauta režimui atleidžia dėl ideologinių priežasčių. Šiaurės Korėja atrodo sustingusi valdžios pasikeitimo fone, bet tokie faktai, kaip mobiliųjų telefonų, asmeninių automobilių ir moterų, nusprendusių pakeisti savo plaukų spalvą, atsiradimas, kalba apie permainas“, – teigia profesorius.
Nežiūrint į visas problemas, kurių turi šalis, Kimų klanas vis dar laikosi valdžioje – visai neseniai Pchenjane su didele pompastika buvo paminėtas pernai gruodį mirusio lyderio Kim Jong-Ilo 70-asis gimtadienis.
Vado mirtis prie valdžios vairo pasodino jo trisdešimtmetį sūnų Kim Jong Uną, tai sukėlė užsienio žiniasklaidos susidomėjimą šalimi. Dėmesys visų pirmiausiai susijęs su branduoline valstybės programa, o taip pat su europiečių negalėjimu suprasti, kaip tokiai neefektyviai represinei sistemai pavyksta išsilaikyti.
Anot profesoriaus, Šiaurės Korėjos režimo sėkmė turi ideologinę prigimtį, o jos šaknys veda į korėjiečių liaudies istoriją.
Kim Ir Senui ir jo parankiniams sėkmingai pavyko atskirti socializmą nuo jo racionalaus grūdo ir tai, kas liko, apjungti su emocionaliu nacionalizmu. Režimo kredo susiveda į formulę: Geriau badausime, negu leisime svetimiems vadovauti. Liaudies jausmais taip pat žaidžiama nuolat primenant apie amžinuosius priešus: Pietų Korėją, Japoniją ir JAV.
Tačiau profesorius R.Frankas pastebi pokyčius, kurie įvyko Šiaurės Korėjos visuomenėje per pastarąjį dešimtmetį. Jo teigimu, dėl sušvelnėjusių suvaržymų, privati nuosavybė ir galimybė užsidirbti pinigų vis labiau masina Šiaurės korėjiečius.
„Kim Jong Unas turi nepaprastą užduotį: jis turi garantuoti valdžią partiniam elitui, gerbūvį – vidurinei klasei, o masėms – gyvenimo kokybės pagerėjimą“, – sakė jis.
