Teigiama, kad išpuolių bangą, prasidėjusią rugsėjo 11 d. Egipto sostinėje Kaire, paskatino mažo biudžeto antiislamiškas filmas „Musulmonų nekaltybė“ sukurtas Kalifornijoje gyvenančio žydų kilmės amerikiečio, priklausiusio Egipto koptų bendruomenei. Nepaisant to, kad, JAV pareigūnų teigimu, gyvybes nusinešęs išpuolis Bengazyje veikiausiai buvo atskirai organizuota ataka, kuriai masiniai protestai tapo tik gera priedanga, tai paskatino kalbas apie koptų ir krikščionių evangelikų organizuotas provokacijas islamo atžvilgiu.
Arabų pasaulio politiniai lyderiai suskubo pasmerkti riaušių ir išpuolių pretekstu tapusį filmą. Didžioji dalis jų nors filmą vadino atvirai provokaciniu ir teigė, kad pagrindinis jo tikslas – įžeisti musulmonų religinius jausmus, taip pat skatino susilaikyti nuo prievartos ir agresyvių veiksmų, o pasipiktinimą išsakyti taikiuose protestuose.
Paradoksalu, tačiau, kaip pastebi ne vienas užsienio apžvalgininkas, agresyvi reakcija į filmą nėra netikėta. Veikiau priešingai - daugelis būtų kur kas labiau nustebę, jei riaušės nebūtų kilę ar jei reakcija būtų buvusi nuosaiki. Tiesiog atvejų, kai dėl tiesmuko, arba klaidinančiomis interpretacijomis apipinto musulmonų religinių jausmų įžeidimo kildavo įtempti konfliktai tarp Vakarų valstybių ir musulmonų pasaulio jau buvo pakankamai daug. Tiek daug, kad pagrįstai galima retoriškai klausti: ar pamename nors vieną atvejį, kai „karštomis akimirkomis“ buvo reaguojama kaip nors kitaip?
Panašias reakcijas matėme dar 1988 m., kai pasirodė garsusis Salman Rushdie romanas „Šėtoniškos eilės“ ne tik sukėlęs kruvinus protestus, užtraukęs persekiojimo grėsmę pačiam knygos autoriui, bet ir kainavęs knygos vertėjų į japonų ir italų kalbas gyvybę ir sveikatą.
2004 m. pasaulį sukrėtė politiškai motyvuotas Nyderlandų režisieriaus Theo Van Gogho nužudymas.
2005 m. kilo viena didžiausių ir įsimintiniausių krizių, kai Danijos laikraštis „Jyllands-Posten“ išspausdintų pranašo Muhammedo karikatūrų. Smurto lydymų protestų banga prieš Danijos atstovybes įvairiose šalyse per kelias išpuolių savaites nusinešė dešimtis gyvybių.
2006 m. protestus ir pasipiktinimą sukėlė Regensburgo universitete Vokietijoje skaityta popiežiaus Benedikto XVI paskaita.
Jau nekalbant apie pastaraisias metais ketintas įvykdyti ir įvykdytas viešas Korano deginimo akcijas taip pat sukėlusias ir didžiulį pasipiktinimą.
Slidi, tačiau tuo pat metu pakankamai akivaizdi riba leidžia suvokti, kad šie įvykiai nėra vienodi, – kai kurie iš jų atvirai provokaciniai, kiti, tuo tarpu, klaidinančių interpretacijų aukos - tačiau jie visi turėjo pakankamai svarias politines pasėkmes. Ir neverta stebėtis, nes islamo pasaulyje politika, religija ir kultūra yra labai glaudžiai susiję. Taip glaudžiai, kad įvairioms kultūrinės raiškos formoms paliečiančioms religiją – filmams, piešiniams, karikatūroms, net pasisakymams ir paskaitoms – netaikomos vakarietiškos laisvo interpretavimo, saviraiškos ir žodžio laisvės kategorijos, bet jos tiesiogiai suvokiamos kaip politinė provokacija ir religijos pažeminimas. Būtent todėl pasipiktinimo taikiniais dažniausiai ir virsta užsienio šalių atstovybės, o ne knygų leidyklos, kino studijos ar universitetai. Kaip taikliai pastebi BBC žurnalistas Jeremy Bowenas, šis glaudus ryšys sekuliariame Vakarų pasaulyje tiesiog yra sunkiai suvokiamas. Arba veikiau tiesiog žinomas kaip tam tikra kultūrinė konstanta, kuri neįaugusi į patirtį ir todėl itin lengvai pamirštama.
Nepaisant išlaisvėjimo, daug permainų vilčių Vakarams teikusių demokratinių revoliucių Šiaurės Afrikoje, žmonių mąstymas taip greitai nesikeičia. Pasikeitę politiniai režimai automatiškai neištrina autoritarinių režimų patirties ir tam tikrų gyvenimo ir mąstymo įpročių. Tarkime idėjos, kad valdžia ne tik gali, bet ir turi kontroliuoti savo kūrėjus ir todėl jie gali būti baudžiami, teisiami ar net persekiojami. Paskutiniuosius neramumus sukėlusio filmo atveju JAV aukščiausi politikai greitai ir aiškiai nurodė negalintys imtis jokių konkrečių veiksmų prieš filmo kūrėjus, nes tai reikštų žodžio ir saviraiškos laisvės apribojimą ir taip pažeistų Konstituciją. Musulmonams, reikalaujantiems užtikrinti, kad daugiau nebus kuriami tokie ar panašaus pobūdžio filmai, rašomi tokie romanai kaip „Šėtoniškos eilės“, telieka gūžčioti pečiais, nes atasakymas, kad to sureguliuoti neįmanoma, jiems atrodo be galo sunkiai tikėtinas, o gal net skamba kaip išsisukinėjimas arba melas.
Kaip lengvinanti aplinkybė dažnai minimas faktas, kad dabartinės arabų pasaulio visuomenės patyrė labai rimtas transformacijas prie kurių dar nespėjo prisitaikyti. Kiti tuo tarpu teigia, kad Arabų pavasaris dar net nesibaigė, nes pasiketus politinėms struktūroms demokratija jose savaime neapsigyvena. Ir kaip bebutų liūdna, tačiau vienintelė galimybė išmokti demokratijos yra galimybė mokytis iš Vakarų pasaulio praeities klaidų. Nebent iš lėto, neskubėdami visi pratintumės prie minties, kad nors demokratijos lopšys – Vakarai, jos veidų vis dėlto gali būti pačių įvairiausių, o vakarietiški standartai tėra mėginimas turėti universalų atskaitos tašką reikalingą matuoti savitumo nukrypimams.
