Balandį JAV prezidentas Donaldas Trumpas ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdamas radikaliai pakeisti JAV užsienio politikos kursą. Po to, kai Sirijos prezidentas Basharas Assadas panaudojo zarino dujas, D. Trumpas įsakė subombarduoti oro bazę, iš kurios buvo įvykdyta cheminio ginklo ataka. Reaguodamas į Šiaurės Korėjos grasinimus ir tarpžemyninių balistinių raketų bandymus, JAV prezidentas įsakė Korėjos pusiasalio link pasiųsti lėktuvnešį „USS Carl Vinson“ ir jį lydinčius smogiamosios grupės laivus. Be to, kariuomenės vadovybei buvo leista panaudoti galingiausią nebranduolinę bombą prieš grupuotės „Islamo valstybė“ tunelių kompleksą Afganistano pasienyje.
Pasak B. Thorntono, šiais drąsiais veiksmais pasauliui buvo duota suprasti, kad pasyvios JAV užsienio politikos dienos eina į pabaigą. Ir jais pavyko pasiekti tai, kas svarbu įgyvendinant bet kokią užsienio politiką, kad ir kokia būtų tuometinės valdžios ideologinė pakraipa, – atkurti pašlijusį šalies prestižą.
Prestižas yra susijęs su garbe, nes jis lemia, kaip kitos šalys suvokia konkrečios šalies vertingumą ir kokios pagarbos ji nusipelno, mano B. Thorntonas. Jei valstybė nuosekliai remia draugus, baudžia priešus ir siekia, kad jos darbai atitiktų žodžius, tai tiek priešai, tiek varžovai ją gerbia kaip ištikimą sąjungininkę ir pagarbią baimę keliančią priešininkę. Taip demonstruojamas ryžtas ir lojalumas padeda sukurti atmosferą, kai priešai ima suvokti, kad šalis yra pasirengusi panaudoti savo karinę galią, ir būtent dėl to dažnai jai to neprireikia daryti – baimė, kad valstybė yra nusiteikusi ryžtingai, gali priversti atsisakyti agresijos.
Tautos moralinė būsena, jos pasitikėjimas ir pasirengimas priešintis grėsmei bei išpuoliams, anot straipsnio autoriaus, yra prestižo dalis. Kai valstybė tiki savo gyvenimo būdu, vadovaujasi principais bei vertybėmis ir didžiuojasi savo laimėjimais, jos piliečiai yra labiau linkę ginti savo prestižą prieš tuos, kas nori mesti jiems iššūkį ar juos sunaikinti.
Istorijoje gausu pavyzdžių, kai agresoriai pradėjo konfliktus po to, kai ėmė menkinti savo varžovų prestižą ir manyti, kad jų gyventojai prarado moralinę stiprybę. Du dešimtmečiai tarp pasaulinių karų – tai istorija apie vis didėjantį hitlerinės koalicijos valstybių agresyvumą, į kurį gerokai galingesnės sąjungininkų šalys nereagavo tinkamai. Liūdnai pagarsėjusi 1938 m. Miuncheno konferencija, kuri iki šiol yra ryškiausias nuolaidžiavimo politikos pavyzdys, pakenkė jau ir taip tuo metu susilpnėjusiam Anglijos bei Prancūzijos prestižui ir atvedė prie Antrojo pasaulinio karo katastrofos.
Tačiau tas procesas prasidėjo dar anksčiau. Kai Benito Mussolinis įsiveržė į Etiopiją 1935 m., Didžioji Britanija ir Prancūzija nesiėmė ryžtingų veiksmų, o tai paskatino Adolfą Hitlerį 1936 m. remilitarizuoti Reino kraštą, nepaisant to, kad tai buvo uždrausta Versalio sutartimi ir kad prie Vokietijos sienos ar netoli jos buvo sutelkta šimtas Prancūzijos armijos divizijų. Kai sąjungininkai nesureagavo į Vokietijos veiksmus Reino krašte, A. Hitleris ėmėsi tolesnių agresijos veiksmų ir 1938 m. kovo mėn. aneksavo Austriją. Fiureris leido aiškiai suprasti, jog taip veikti jį paskatino suvokimas, kad Prancūzija ir Anglija neketina nieko daryti.
Kai mėnesį prieš tai Austrijos kancleris Kurtas von Schuschniggas užsiminė apie galimą sąjungininkų paramą, A. Hitleris pareiškė, kad „Anglija nepajudins nė piršto“, o apie Prancūziją sakė: „Kai įžygiavome į Reino kraštą su keliais batalionais, aš labai rizikavau. Jei Prancūzija būtų ėmusis atsakomųjų veiksmų, mums būtų tekę atsitraukti. Tačiau dabar Prancūzijai jau per vėlu.“ Ir tai buvo tiesa, nes kiek daugiau nei po dvejų metų Vokietija užpuolė Prancūziją ir ją užėmė per šešias savaites.
Akivaizdu, kad nei A. Hitleris, nei B. Mussolinis tiesiog nepaisė Anglijos ir Prancūzijos, nors pastarųjų karinė galia buvo daug didesnė. A. Hitlerio nuomone, tos šalys buvo „menkos kirmėlės“, kaip jis teigė prieš užpuldamas Lenkiją.
Panašiai (nors ir ne taip dramatiškai) nutiko JAV pokario istorijoje, tvirtina B. Thorntonas. Po to, kai 1975 m. Jungtinės Valstijos pasitraukė iš Pietų Vietnamo, JAV prestižas sumenko, o tai ilgainiui paskatino jos priešininkų agresiją. 1979 m. lapkričio mėn. Iranas paėmė įkaitais JAV diplomatinius darbuotojus ir taip parodė panieką tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek tarptautinei teisei. Po mėnesio Sovietų Sąjunga, nepaisydama JAV perspėjimų, įsiveržė į Afganistaną.
Akivaizdu, kad nei A. Hitleris, nei B. Mussolinis tiesiog nepaisė Anglijos ir Prancūzijos, nors pastarųjų karinė galia buvo daug didesnė.
Ronaldas Reaganas smarkiai sustiprino JAV kariuomenę, pasipriešino sovietų avantiūrizmui Salvadore, Konge ir Grenadoje ir taip atkūrė Jungtinių Valstijų prestižą. Tačiau jis nesiėmė nieko, kad nubaustų tuos, kas įvykdė sprogdinimą Beirute, per kurį žuvo 241 JAV kariškis, o tai tik įkvėpė tuo metu jau pradėjusius stiprėti džihadistų judėjimus.
Privertęs Saddamą Husseiną pasitraukti iš Kuveito, R. Reaganą JAV prezidento poste pakeitęs George`as H. W. Bushas susilaukė pasaulio bendruomenės pagarbos. Tačiau jis nepašalino S. Husseino iš valdžios ir nenubaudė jo už savo priešininkų šiitų žudynes, o tai pakenkė JAV, kaip patikimo partnerio, prestižui regione. Billas Clintonas tinkamai nesureagavo į teroristų grupuotės „Al Qaeda“ išpuolius XX a. dešimtajame dešimtmetyje, ir tai baigėsi didžiausiu istorijoje išpuoliu prieš JAV 2001 m. rugsėjo 11 d.
G. W. Busho karai Afganistane ir Irake trumpai atkūrė JAV dominavimą regione, tačiau antikarinės nuotaikos Jungtinėse Valstijose ir nevykusios pastangos demokratizuoti abi šalis lėmė keletą nesėkmių, kurios galiausiai pakenkė šalies moralinei būklei ir atvedė prie Baracko Obamos pergalės. Viskas baigėsi tuo, kad B. Obama pasitraukė iš Irako ir sukūrė vakuumą, kurį užpildė Rusija ir Iranas.
Yra pagrindo teigti, kad ir Rusijos agresiją Kryme bei kituose Ukrainose regionuose, o po to ir Sirijoje iš dalies paskatino B. Obamos noras „perkrauti“ santykius su Rusija ir jo pažadas V. Putinui užtikrinti „lankstumą“ raketinės gynybos srityje, mano B. Thorntonas. B. Obamos nesugebėjimas nubausti Basharo al Assado, kai šis peržengė „raudonąją liniją“ dėl cheminio ginklo panaudojimo, paskatino diktatorių ir jį remiančius Iraną bei Rusiją tęsti nuožmų karą ir iš oro bombarduoti civilius gyventojus, be kita ko, panaudojant cheminį ginklą.
Nesvarbu, ar tokius JAV administracijos sprendimus lėmė racionalūs išskaičiavimai, susiję su politiniais ar nacionaliniais interesais, nes tokie išskaičiavimai nėra svarbūs JAV priešams, kurie minėtus Vašingtono veiksmus įvertino kaip silpnumo ir sumenkusios moralinės dvasios atspindį, o tai pakenkė Jungtinių Valstijų prestižui ir paskatino agresiją.
Mums gali atrodyti, kad taip galvoti neracionalu ar net nešiuolaikiška. Kaip apie V. Putino įsiveržimą į Ukrainą teigė tuometinis JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, „XXI amžiuje tiesiog negalima elgtis kaip XIX a. – įsiveržti į kitą šalį prisidengiant visiškai išgalvotu pretekstu“. Tačiau dauguma lyderių galvoja ne taip ir savo elgesį grindžia ne sveiku protu ar materialiniais skaičiavimais, rašo B. Thorntonas.
