Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 29d. 23:00

Kremliaus šeimos: kas tampė už virvučių B.Jelciną ir kas stovi už V.Putino?

Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas
Pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pabaigoje imta vis dažniau kalbėti, kad valdo ne jis, o „šeima“ – prezidento artimieji ir su jais draugaujantys oligarchai. Manyta, kad svarbiausius sprendimus priima oligarchai Borisas Berezovskis, Romanas Abramovičius, prezidento dukra Tatjana ir žentas Valentinas Jumaševas. Ar iš tiesų ta „šeima“ buvo tokia įtakinga, kas ją sudarė, kada jos valdžia baigėsi ir ar valdant Vladimirui Putinui atsirado kitos „šeimos“? Šiuos klausimus savo knygoje „Ėjimas caru. Slapta kova dėl valdžios ir įtakos šiuolaikinėje Rusijoje“ gvildena žinomas Rusijos žurnalistas Ilja Žegulevas.

Knygos autorius susitiko ir kalbėjosi su buvusiais ir dabartiniais Rusijos politikais, B.Jelcino artimaisiais, verslininkais ir valdininkais, o pagrindiniu jo knygos herojumi galima laikyti Valentiną Jumaševą. Energingas žurnalistas su B.Jelcinu susipažino 1988 m., kai tas buvo patekęs į nemalonę po konflikto su tuomečiu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu. V.Jumaševas sukūrė dokumentinį filmą apie B.Jelciną ir jo vardu parašė tris memuarų knygas. Honorarai už memuarų leidimus užsienyje buvo įspūdingi ir siekė daugiau nei 3 milijonus JAV dolerių. Šie pinigai tapo B.Jelcino šeimos finansiniu pagrindu.

1996 m., kai B.Jelcinas nežinojo, ar jam reikia eiti į rinkimus ir dėl to svarstė juos perkelti ir uždrausti komunistų partiją, būtent V.Jumaševas ir jo žmona tapusi prezidento dukra Tatjana sugalvojo schemą, kuri padėjo pasiligojusiam ir populiarumą praradusiam B.Jelcinui nugalėti komunistų lyderį Genadijų Ziuganovą ir likti Kremliuje. V.Jumaševas tapo ir kovos, kas turės didžiausią įtaką prezidentui, nugalėtoju.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas 1991 metų rugpjūčio 22-ąją
AFP/„Scanpix“ nuotr./Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas 1991 metų rugpjūčio 22-ąją

V.Jumaševas, kuris neilgai užėmė prezidento administracijos vadovo postą, paskutiniais B.Jelcino prezidentavimo metais iš esmės valdė šalį. Būtent jis galiausiai palaimino B.Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino kandidatūrą ir padėjo šiam laimėti prezidento rinkimus. V.Putinas atsidėkojo V.Jumaševui, kuris tapo jo patarėju. Jie retkarčiais iki šiol susitinka, nors realią valdžią turi jau kiti žmonės – seni prezidento pažįstami, pasakiškai praturtėję per jo valdymo metus.

Ypač įdomi I.Žegulevo knygos dalis apie tai, kaip specialiosios tarnybos bandė apkaltinti V.Jumaševą ir jo aplinką, kad jie 2011 m. bandė neleisti V.Putinui sugrįžti į prezidento postą ir siekė, kad šiame poste antrai kadencijai liktų Dmitrijus Medvedevas. Ši istorija baigėsi tuo, kad į V.Putino nemalonę pateko jo pilkuoju kardinolu laikytas Vladislavas Surkovas, tačiau V.Putino ir V.Jumaševo santykiai dėl šios intrigos neatvėso.

Apie knygą, B.Jelcino ir V.Putino „šeimas“, kurios valdo Rusiją, su I.Žegulevu kalbėjosi radijo stoties „Svoboda“ žurnalistas Dmitrijus Volčekas.

Nuotr. iš asmeninio „Facebook“ profilio/Ilja Žegulevas
Nuotr. iš asmeninio „Facebook“ profilio/Ilja Žegulevas

– Knygoje jūs rašote, kad Rusiją valdo trys „šeimos“. Iš pradžių buvo žmonės, artimi B.Jelcinui, o jų lyderis buvo V.Jumaševas. Antra „šeima“, kuri kurį laiką valdė, buvo Igoris Sečinas ir jo žmonės, o dabar yra broliai Kovalčukai, kurie turi didžiulę įtaką V.Putinui. Pradėkime nuo pirmosios „šeimos“, kuriai jūsų knygoje skirta daugiausia vietos. V.Jumaševas sutiko su jumis pasikalbėti, buvo pakankamai atviras. Man net susidarė įspūdis, kad jūs pasidavėte jo žavesiui.

– „Šeimos“ apibrėžimas atsirado dešimtojo dešimtmečio pabaigoje. Aš aiškinuosi, kaip ji atsirado ir kaip „šeima“ prarado įtaką. Man buvo įdomu, kas juos pakeitė, o gal tai buvo išskirtinė situacija, nes B.Jelcinas sirgo, o „šeima“ valdė šalį? Man buvo įdomu, ar valdant V.Putinui liko tokios „šeimos“, o gal V.Putinas visai kitokio formato lyderis ir valdo be ypač artimų patarėjų pagalbos?

„Lietuvos žinių“ nuotr./Tėvo valdymo metais T.Jumaševa buvo artima jo pagalbininkė.
„Lietuvos žinių“ nuotr./Tėvo valdymo metais T.Jumaševa buvo artima jo pagalbininkė.

V.Putinas, žinoma, dirba daug daugiau nei B.Jelcinas, jis daug dažniau rodosi viešai, elgiasi labai atsargiai. Toks jausmas, kad jis yra nuolatinio rinkimų proceso būsenoje. Kasmetinės spaudos konferencijos, televizijos klausimų atsakymų maratonai – jis visą laiką demonstruoja, kad jis pats viską daro. Tačiau, nepaisant to, V.Putinas taip pat turi žmonių, kurie daro jam didžiulę įtaką. Vienų ar kitų žmonių įtaka keitė ir patį V.Putiną.

– Jūs teigiate, kad V.Putino „šeimos“ dabartiniai lyderiai yra broliai Kovalčukai, bet televizijos žiūrovai jums atsakys, kad pagrindinis žmogus yra gynybos ministras Sergejus Šoigu.

– Televizijos žiūrovams rodo tai, ką nori parodyti. Anksčiau buvo D.Medvedevas, kuris nuolat buvo šalia V.Putino, jie buvo kaip broliai. Paskui visi užmiršo, kas tas D.Medvedevas. Dabar atsirado S.Šoigu. Kas bus po to – nežinome. Dešimtajame dešimtmetyje V.Jumaševo televizija nerodė. Tuomet visi ieškojo R.Abramovičiaus fotografijos, niekas nežinojo, kaip jis atrodo. Kitaip tariant, „šeima“ buvo labai uždara. Tik vėliau V.Jumaševas pradėjo duoti interviu, rodytis viešumoje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./V. Putino ir D. Medvedevo atostogos su žvejais Novgorodo regione
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./V. Putino ir D. Medvedevo atostogos su žvejais Novgorodo regione

– Dabar iš valdžios koridorių informacijos nuteka vis mažiau.

– Taip, nepaisant to, kad šeima dešimtajame dešimtmetyje buvo uždara, informacijos iš valdžios koridorių buvo daug. Ir žurnalistai buvo laisvesni, patekdavo į valdžios kabinetus, ir valdžios atstovai su jais specialiai susitikinėdavo. Dabar negalima net įsivaizduoti, kad kas nors iš V.Putinui artimų žmonių susitikinėtų su žurnalistais, kažką jiems pasakotų. Kremliui artimiems žurnalistams, kaip aptarnaujančiam personalui, duoda parengtą informaciją, kurią jie publikuoja, o tie, kurie neaptarnauja, tie jau priešai.

Nuotr. iš Wikipedia.org/Valentinas Jumaševas
Nuotr. iš Wikipedia.org/Valentinas Jumaševas

– Jūs rašote, kad jei ne V.Jumaševas, tai 1996 m. prezidentu būtų tapęs G.Ziuganovas, o 1999 m. būtent V.Jumaševas pasirinko V.Putiną. Ir turbūt dėl jo pasirinkimo mes dabar turime tokį prezidentą.

– Manau, kad B.Jelcino santykiai su V.Jumaševu buvo ypatingi. B.Jelcinas neturėjo sūnaus, tik dukras. Jis nelaikė V.Jumaševo įpėdiniu, nes jis buvo žurnalistas ir niekada nesiejo savęs su valdžia, o kai tapo prezidento administracijos vadovu, tai buvo laikinas sprendimas. Tuo metu tiesiog trūko žmonių. Jie negalėjo suprasti, ką iš tų, kurie organizavo 1996 m, rinkimų kampaniją, paskirti vietoj išėjusio Anatolijaus Čiubaiso. V.Jumaševas greitai nustojo eiti prezidento administracijos vadovo pareigas, bet jas perėmė jo žmogus Aleksandras Vološinas. Daugumą B.Jelcino pasirašytų sprendimų rengė A.Vološinas. Ir, žinoma, B.Jelcino dukra turėjo didelę įtaką. Šie trys žmonės darė B.Jelcinui esminę įtaką, būtent jie jam patarė pasirinkti įpėdiniu V.Putiną.

– Mes priartėjame iki 1999 m. ir aš tikiuosi skyriaus apie gyvenamųjų namų sprogimus, apie Čečėnijos karą – įvykius, kurie iškėlė į padebesius V.Putino reitingus. Bet jūs apie tai nieko nerašote, nors yra labai rimtų įtarimų, kad tai buvo rinkimų kampanijos dalis ir specialiosios tarnybos prie to prisidėjo. Kodėl jūs praleidote šią istoriją?

– Mano knyga ne apie V.Putiną, o apie „šeimą“. V.Jumaševas ir „šeima“ tai neigia, jie neturėjo įtarimų, kad tai vyksta. Buvo surengta kampanija, susijusi su „Vienybės“ partija, kurią sugalvojo Borisas Berezovskis. Jie stengėsi sumažinti Maskvos mero Jurijaus Lužkovo reitingą. Sprogimai gyvenamuosiuose namuose apaugo konspiracinėmis teorijomis. Archyvų neatversi. Yra daugybė tekstų, filmų, video siužetų, bet įrodymų trūksta. 38-ą kartą rašyti, kad tai mįslinga istorija? Aš nutariau, kad šia tema nieko naujo neparašysiu. Jei jūs norite pasakyti, kad aš taip bandau išsukti V.Jumaševą, tai aš esu tikras, kad jei tai ir buvo, tai be „šeimos“ dalyvavimo ir žinios. Gali būti, kad tuo metu V.Putinas jau savarankiškai kalbėjosi su specialiosiomis tarnybomis, jei tai buvo. Kalbant teoriškai ir turint omeny tai, kas vyksta Sirijoje ir Donbase, aš galiu patikėti, kad V.Putinas galėtų tai padaryti, bet faktai kalba apie tai, kad V.Jumaševas negalėjo tokiais dalykais užsiimti.

– Bet vėliau galėjo ką nors apie tai sužinoti.

– V.Putinas su juo iki šiol ne iki galo atviras. Prisimenu Michailo Chodorkovskio situaciją, kai V.Jumaševas su V. Putinu susitiko kelis kartus per metus, bandė jam įrodyti, kad situacija su M.Chodorkovskiu baisi, kad negalima jo sodinti, bet V.Putinas visą laiką kalbėjo, kad čia kažkokia nereikšminga istorija, kažkokia nesąmonė, jie greitai išsiaiškins ir greičiausiai nieko nebus. Bet paskui jis V.Jumaševui taip pasakė: teismas išsiaiškins. Tik tuomet V.Jumaševas suprato, kad tai rimta. V.Jumaševo įtaka nebuvo tokia didelė, kad V.Putinas kada nors būtų iki galo buvęs atviras.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Igoris Sečinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Igoris Sečinas

– Čia jau mes pereiname prie antros „šeimos“ – Igorio Sečino „šeimos“, kuri ir pasodino M.Chodorkovskį. Kaip antroji „šeima“ išstūmė pirmąją? Ir kodėl jos įtaka ėmė silpti?

Pagrindinis konfliktas Kremliuje prasidėjo, kai A.Vološino pavaduotoju tapo Igoris Ivanovičius Sečinas. Ten buvo dar vienas Igoris Ivanovičius – Šuvalovas. Buvo tokios pravardės: „teisingas Igoris Ivanovičius“ ir „neteisingas Igoris Ivanovičius“. Teisingas buvo Sečinas. Jis mokėjo laiku pateikti popierėlius, ataskaitėles, skundelius. Jis teisingai suprato V.Putino charakterį, Abu jie iš KGB, vienas kitą suprato ir žinojo vienas kito metodus. Kitaip tariant, I.Sečinas modeliuodavo situacijas taip, kad ant V.Putino stalo atsirastų reikalingi popieriai. Jis inicijavo „Jukos“ kompanijos tyrimą, vėliau M.Chodorkovskio telefonų pasiklausymą ir laiku pateikdavo ataskaitas apie M.Chodorkovskio pokalbius V.Putinui. Turint omeny tai, kad V.Jumaševas ir A.Vološinas nuolat užstojo M.Chodorkovskį, jie jau ėmė kelti įtarimų V.Putinui.

V.Putinas niekada nejautė didelės meilės verslininkams. Neseniai duotame interviu jis sąžiningai prisipažino, jog juos vertina labiau kaip sukčius. O kalbant apie M.Chodorkovskį ir kitus labai turtingus verslininkus, tai jie V.Putinui kėlė įtarimą ir nepasitikėjimą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Chodorkovskis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Chodorkovskis

V.Putinas ką tik buvo sudorojęs du magnatus – Vladimirą Gusinskį ir Borisą Berezovskį, o I.Sečinas pakišo jam reikiamą popierėlį, kuriame buvo papasakota, kad M.Chodorkovskis nori tapti dar galingesnis nei buvo B.Berezovskis, kad jis nori tapti premjeru, slapta prastumti savo žmones į parlamentą. Tai, žinoma, negalėjo nepadaryti įtakos V.Putinui. Tuo labiau, jog jis buvo įsitikinęs, kad naftos aktyvai, kuriuos valdė M.Chodorkovskio „Jukos“, turi priklausyti valstybei. Manau, kad I.Sečinas V.Putiną įtikino visapuse šio reikalo nauda: ir neteisingo oligarcho politinės ambicijos bus sunaikintos, ir didžiuliai ištekliai bus paimti, o viso to kaina bus nedidelė.

– Kodėl jūs manote, kad pastaruoju metu I.Sečino įtaka labai sumažėjo?

– I.Sečinas kol kas dar veikia pakankamai sėkmingai. Naujausias jo darbas – Aleksejaus Uliukajevo pasodinimas (buvęs Rusijos ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas 2017 m. pripažintas kaltu dėl 2 mln. JAV dolerių kyšio reikalavimo ir paėmimo iš „Rosneft“ vadovo I.Sečino bei nuteistas 8 metams kalėjimo, – red. past.).

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Aleksejus Uliukajevas 2016 metais
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Aleksejus Uliukajevas 2016 metais

Iš to, kaip tai buvo padaryta, galima spręsti, kad jau nebeužtenka jo vieno žodžio ar popierėlio V.Putinui. Reikėjo sukurti labai rimtus dalykus. Vos ne filmas buvo kuriamas tik dėl to, kad būtų pasodintas žmogus, kuris norėjo sutrukdyti I.Sečinui praryti naftos kompaniją „Bašneft“. Tai, kokių pastangų prireikė, ir kad po to už operaciją atsakingas Olegas Feoktistovas (Federalinės saugumo tarnybos (FST) generolas, – red. past.) buvo atleistas iš tarnybos, o I.Sečinui teko jį priglausti, kad I.Sečino žmonės priversti trauktis iš svarbiausių postų, rodo, kad jis praranda įtaką. Ir pats I.Sečinas pastaruoju metu nebeužima jokių svarbių postų, tik vadovauja naftos kompanijai „Rosneft“.

– Tai nemažai.

– Taip, nemažai. Bet ir M.Chodorkovskis turėjo tą pačią „Rosneft“, tik kitu pavadinimu. I.Sečinas nebeturi įtakos svarbiausiems sprendimams, nėra taip arti V.Putino. Per pandemiją V.Putinas leido ir darbo ir laisvą laiką su kitais žmonėmis, o ne su I.Sečinu. Televizijos kameroms tai buvo S.Šoigu, su kuriuo jis vykdavo į atostogas, atrodė lyg būtų vandeniu neperliejami, o už kamerų tai buvo, žinoma, Jurijus Kovalčukas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jurijus Kovalčukas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jurijus Kovalčukas

– Jūs knygoje pats sau prieštaraujate. Kalbate apie neribotą brolių Kovalčukų įtaką V.Putinui, paskui pateikiate pavyzdį su Karina Curkan. Atrodytų, vieno Kovalčuko žodžio būtų užtekę, kad ją išlaisvintų, bet jos nepaleido, o teismo sprendimas buvo labai griežtas. Tai mįslė. (2020 m. Rusijos teismas skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę buvusiai Rusijos energetikos grupės „Inter RAO“, kurią valdo Kovalčukų šeima, valdybos narei Karinai Curkan, pripažintai kalta dėl šnipinėjimo Moldovos naudai, – red. past.).

– Tai mįslė ir man. Aš labai norėčiau ją įminti. Bet aš nenorėčiau visko suvesti į vieną teoriją, kaip daro daugelis žurnalistų, kad tik J.Kovalčukas yra svarbiausias. Manau, kad tai V.Putino įprotis nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį. Jis rodo, kas yra šalies šeimininkas. Kas tam galėjo padaryti įtaką? Gali būti, kad V.Putinas buvo labai nepatenkintas tuo, jog į spaudą prasiskverbė istorija apie tai, kad Kovalčukas padeda moteriai (Svetlanai Krivonogich, – red. past.), su kuria V.Putinas esą turi dukrą. Kažkas nutekino šią informaciją ir V.Putinas buvo aiškiai įsiutęs. Tai rodo ir tai, kad žiniasklaida, kuri paskelbė šį tyrimą (leidinys „Proekt“, – red. past.), buvo ne tik paskelbta „užsienio agente“, bet buvo pripažinta „nepageidaujama organizacija“, o tai jau daug rimčiau, negalima net minėti šios organizacijos vardo. Be to, visus, kurie rašė šį straipsnį, taip pat paskelbė „užsienio agentais“. Tai kerštas už tai, kad jie paskelbė tą medžiagą.

– Jūs tvirtinate, kad Borisas Berezovskis nusižudė (į V.Putino nemalonę patekęs ir turtus praradęs B.Berezovskis mirė 2015 m. Londone, – red. past.). Bet daug kas mano, kad jis buvo nužudytas (...). Jūs buvote paskutinis žurnalistas, kuris susitiko su B.Berezovskiu, net aprašote šaliką, kuris atėmė jo gyvybę. Kodėl jūs taip įsitikinęs, kad jis pats pakėlė prieš save ranką?

– Na, pirmiausia yra Anglijos policijos išvada.

– Negalutinė.

– Negalutinė. Bet joje tvirtinama, kad žmogžudystės nebuvo. Aš paskutinis jį mačiau, mačiau, kaip jis atrodė, kokia buvo jo būklė. Aš įtariau ir kitą rytą po susitikimo sakiau jo artimiausiam draugui, kad man labai neramu, jog B.Berezovskis gali ryžtis savižudybei, kad jo būklė labai bloga. Man B.Berezovskio draugas Julijus Dubovas sakė: aš šį žmogų pažįstu 20 metų, jis dar ne iš tokių blogų situacijų išsikapstė, viskas bus gerai. Kai jis tai kalbėjo, jis nežinojo, kad B.Berezovskis jau negyvas.

– Gal jis buvo teisus, o iš tiesų B.Berezovskį pašalino?

– Manau, kad V.Putinui B.Berezovskis tokios būklės, kokios tuo metu buvo, – didžiausia sėkmė. Žmogus be pinigų, kamuojamas depresijos, žmogus, kuris šliaužioja keliais, rašo kažkokius baisius atgailos laiškus, pasiryžęs viskam, kad tik jį priimtų Rusijoje. Kokią jis kėlė grėsmę ir kokia prasmė jam keršyti? Man atrodo, svarbiausias kerštas įvyko tuomet, kai, kaip aš girdėjau, kai kurie žmonės pasikalbėjo su Badrio Patarkacišvilio (2008 m. Londone po širdies smūgio staiga miręs B.Berezovskio verslo partneris, – red. past.) našle ir pasakė, kad jai nereikia nieko atiduoti B.Berezovskiui. Tai, tiesą sakant buvo B.Berezovskio nužudymas, jį sunaikino materialiai. Po to jis nustojo egzistuoti kaip grėsmė, kaip kažkoks įtakos vienetas. Todėl, kad Londone jis nežinojo, kaip daryti verslą. Iš esmės jis ir nebuvo verslininkas, tai jam įkyrėjo dar 1994 m. Jis buvo didysis kombinatorius, jis kombinavo idėjas. Dešimtajame dešimtmetyje jis Rusijoje sugalvojo teisingas idėjas, kurios jam sukrovė kapitalą. Bet tai buvo Rusijoje, laukinio kapitalizmo šalyje, o Anglijoje jis neturėjo jokių šansų. Visi bandymai uždirbti pinigų baigėsi nesėkmėmis.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Berezovskis
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Borisas Berezovskis

– Rusijoje manoma, kad B.Berezovskis buvo pilkasis kardinolas, kuris nuolat susitikdavo su B.Jelcinu, prikalbėdavo jam baisių dalykų, o B.Jelcinas jam visiškai paklusdavo. Jūs knygoje rašote, kad B.Jelcinas B.Berezovskio nemėgo, susitikdavo su juo itin retai.

– Taip, tačiau B.Berezovskis turėjo didžiulę įtaką V.Jumaševui, kuris darė įtaką B.Jelcinui. Alfredas Kochas visiškai įsitikinęs, kad B.Berezovskis faktiškai valdė šalį per V.Jumaševą, kuriuo labai pasitikėjo B.Jelcinas. Tokia versija gali egzistuoti. Bet žinoma, kad kartais B.Jelcinas neklausydavo V.Jumaševo patarimų. Pavyzdžiui, B.Berezovskio atleidimas iš Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo pareigų. Tuo metu V.Jumaševas buvo prezidento administracijos vadovas, o B.Berezovskiui buvo labai nenaudinga prarasti tas pareigas. V.Jumaševas nepritarė šiam sprendimui.

– Jūsų knygos herojus domina tik intrigos. Jie negalvoja apie šalį, kurią valdo. Vakarų politikai ginčijasi dėl globalinio atšilimo, migracijos, apie Europos Sąjungos plėtrą ar „Brexit“, o čia nėra jokių platformų ar idėjų, tik intrigos ir pinigai. Teisingas įspūdis?

– Man atrodo, kad Čiubaiso ir Gaidaro komandos žiūrėjo į ateitį, darė reformas, kurios buvo reikalingos šaliai, jų manymu. Tačiau po 1998 m. krizės šalis pasuko skylių užkamšymo kryptimi. Iki 2000 m., iki V.Putino išrinkimo, jie visą laiką sprendė lokalias problemas.

Šalyje buvo nuolatinė politinė krizė. Jie premjeru paskyrė Viktorą Černomyrdiną, bet jis netiko, duokite Jevgenijų Primakovą. Primakovas atėjo, bet po trijų mėnesių jis jau panoro tapti prezidentu. Ką dabar daryti su Primakovu? Reikia jį keisti. Pakeitė Primakovą. Tas susivienijo su J.Lužkovu. Čia dar čečėnų problemos prisidėjo. Tuometis premjeras Sergejus Stepašinas nesugebėjo susitvarkyti su čečėnais, rinkimais. Na, tai sugalvokime Putiną. Greitai išsukame Putiną. Išpopuliarino Putiną, Putinas tampa prezidentu. O V.Putinas niekada neturėjo strateginio mąstymo, kuriuo pasižymėjo B.Jelcinas, jis niekada nemąstė kaip šalies reformatorius. Juo tam tikra prasme užkišo skylę. Problema buvo laikina, atrodė, kad V.Putinas – tik laikinai. Tuo metu, mano galva, niekas net baisiausiame sapne negalėjo susapnuoti, jog V.Putinas atėjo 20-čiai ir daugiau metų.

– Atrodo, kad tuomet buvo chaosas, o dabar visiškas stabilumas, premjerai nekeičiami Dūmos sprendimu, niekas su niekuo nekovoja. Bet aišku, kad tai tik regimybė. Ar jūs matote viršuje kokias nors antagonistines sroves?

– Kartais tai prasiveržia į paviršių. Pavyzdžiui, Viktoras Čerkesovas dienraštyje „Komersant“ papasakojo, kokios sudėtingos valdžios perturbacijos būna (2007 vieno tuomečių klanų lyderis, Federalinės narkotikų kontrolės tarnybos vadovas Viktoras Čerkesovas atvirai prabilo apie nuolatinę pačių „silovikų“ klanų kovą). Aš rašiau, kaip Youtube pasirodė klipas apie tai, koks bailys buvo D.Medvedevas. Tai buvo įsimintinas reiškinys, nes buvo įprasta, kad šiame lageryje niekas nieko viešai nekritikuoja. Tuomet kilo rimtas skandalas, nes paaiškėjo, kad prie šito klipo prisidėjo broliai Kovalčukai. Kova, žinoma, vyksta, bet kitaip: į ją įtraukiamos ne žiniasklaidos priemonės, o jėgos struktūros.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min