Šio žmogaus vardas paaiškės balandžio 19-ąją, minint JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) remtos nesėkmingos invazijos Kiaulių įlankoje 57-ąsias metines. Kuboje šis incidentas laikomas „pirmuoju jankių imperializmo pralaimėjimu Lotynų Amerikoje“.
86 metų Raulis Castro 2006-aisiais valdžią perėmė iš savo brolio Fidelio, revoliucijos lyderio, pašlijus jo sveikatai. Prezidentu jis oficialiai tapo 2008 metais.
Fidelis Castro mirė 2016-aisiais.
Daugiau kaip 8 mln. kubiečių turės teisę balsuoti rinkdami provincijų tarybų delegatus, taip pat 605 delegatus į Nacionalinį Susirinkimą. Pastarųjų sąrašą sudaro vienintelė šalyje veikianti partija – komunistai.
Kandidatai neprivalo būti Kubos komunistų partijos nariai. Jie taip pat gali priklausyti profsąjungoms arba būti studentai.
„Politinės partijos nedalyvauja. Kampanijos – nefinansuojamos. Kandidatai skiriami remiantis vien nuopelnais, gebėjimais ir pasišventimu liaudžiai“, – 2017 metais sakė Raulis Castro.
„Niekas nemaino pažadų į balsus ir nesipuikuoja savo gebėjimais, kad pritrauktų šalininkų... Tai tikrasis ir išskirtinis dalyko, kurį išdidžiai vadiname socialistine demokratija, veidas“, – rašė vyriausybės dienraštis „Granma“.
Būsimų Nacionalinio Susirinkimo narių sąraše yra Kubos komunistų partijos lyderiai, tarp jų Raulis Castro, taip pat einantis partijos pirmojo sekretoriaus pareigas, ir kai kurie istoriniai revoliucijos veikėjai.
Daugiau kaip pusė kandidatų (322) yra moterys.
Kubos vadovas yra skiriamas 31 narį turinčio organo, vadinamo Valstybės Taryba – jos pirmininkas automatiškai tampa šalies prezidentu. Tačiau Valstybės Tarybos narius pirmiausiai turi išrinkti Nacionalinis Susirinkimas.
„Revoliucijos gynimas“
Raulis Castro jau paskelbė nesieksiantis tolesnės kadencijos, nors manoma, kad jis liks visus valdžios svertus kontroliuojančios Komunistų partijos vadovas.
Daugelis prognozuoja, kad prezidento postą perims jo pirmasis pavaduotojas – 57 metų Miguelis Diazas-Canelis. Manoma, kad jis yra užsibrėžęs išlaikyti dabartinės tvarkos tęstinumą.
Jau po revoliucijos gimęs M.Diazas-Canelis, turintis inžinieriaus išsilavinimą, lėtai kopė į Kubos valdžios hierarchijos viršūnę per tris dešimtmečius besitęsiančią karjerą, padedant jo mentoriui Rauliui Castro.
„Kubos prezidentas tebedalyvaus revoliucijos gynimo procese“, – lapkritį sakė jis.
„Kubos pilietis užims aukščiausią šalies postą, bet neturės to paties legitimumo, kokį 1959-ųjų triumfas buvo atnešęs... dviem lyderiams, vadovavusiems (salai) visą šį laikotarpį“, – tinklalapyje „OneCuba“ rašo teisės ir istorijos profesorius Julio Cesaris Guanche..
Naujojo prezidento legitimumą labiau lems jo „institucinė veikla“, o ne asmeninė istorija, teigia J.C.Guanche.
Majamyje gyvenanti kubietė disidentė Rosa Maria Paya, priklausanti judėjimui „Cuba Decide“, nori, kad būtų surengtas referendumas dėl salos valdymo sistemos pakeitimo. Aktyvistė sakė, kad jos grupė tikisi sulaukti ženklų, jog „atmetamas rinkimų procesas, per kurį mes iš tikrųjų (nieko) negalime išrinkti“.
Savo nepritarimą esamai santvarkai kubiečiai paprastai sugadina savo balsalapius.
Opozicinis judėjimas „Otro18“ irgi ragina pradėti keisti padėtį.
„Piliečiai nedalyvauja prezidento parinkime arba rinkimuose, ir manome, kad dabar yra lemiamas momentas piliečiams stumti reikalavimą“ pakeisti rinkimų sistem, sakė šio judėjimo lyderis Manuelis Costa Morua.
