Dauguma norvegų nė nemirktelėjo.
Taip norvegišku stiliumi vyksta žudiko maniako teismas, drama, kurioje dera vienas didžiausių Europoje po Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų ir bejausmis mandagumas, daug pasakantis apie ramų Norvegijos pasitikėjimą savo pačios visuomenės ir teismų sistemos teisingumu.
Šio skandinaviško santūrumo ir troškimo išvengti konfrontacijos fone atsakovo pasisveikinimas sugniaužtu kumščiu pirmadienį, per savo pirmą pasirodymą teismo salėje, atrodė siurrealus ir ne vietoje. Antradienį, antrąją teismo dieną, viskas toliau vyko su tuo pačiu lediniu mandagumu.
„Ar jau greit jūsų išvados, pone Breivikai?“ – paklausė teisėja atsakovo, kuris jau daugiau kaip valandą detaliai aiškino apie islamo grėsmę, Europos daugiakultūriškumo „pragarą“ ir tai, kodėl jis pernai liepą kurortinėje saloje nušovė dešimtis paauglių.
„Dar šeši puslapiai“, – atsakė šis.
Paskui dialogas pasikartojo. Teisėja mandagiai paprašė A.B.Breiviko baigti. Atsakovas mandagiai atsakė: „Dar vienas puslapis“.
Žiūrovams visame pasaulyje, televizijos reportažuose iš JAV teismų matantiems plaktukais kaukšinčius teisėjus, norvegų teisėjos kantrybė atrodo stulbinama. A.B.Breivikui žarstant pagyras Japonijos ir Pietų Korėjos politiniams ir socialiniams modeliams, ji ramiai pasakė: „Prašau jūsų apsiriboti norvegiškais klausimais“.
Norvegijoje, kur formaliai maksimali įmanoma bausmė yra 21 metai kalėjimo, A.B.Breiviko teismas vadinamas būdu emociškai užbaigti šį klausimą – šalyje, kuri didžiuojasi savo tolerancija ir yra pasiryžusi neleisti išpuolių grėsmei sunaikinti jos atviros visuomenės. Tačiau stebėtojams, ypač – užsieniečiams, procesas taip pat kelia klausimų dėl to, ar gudrus beprotis gali manipuliuoti Norvegijos teisine sistema savo rasistinei žiniai skleisti.
Kartais transliacijos iš teismo salės kai kam primindavo didžio norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pjeses, kuriose patogią kasdienę rutiną sukrečia didelės krizės, o pro ledinį išorinį 19-ojo amžiaus šventeiviškos buržuazijos gyvenimo lukštą prasiveržia emocijų pliūpsniai.
Ir pats A.B.Breivikas degančiomis akimis, tamsiu kostiumu ir naujai užsiauginta barzdele pasmakrėje truputį primena kokį H.Ibseno pamokslininką.
Vis dėlto 21-ojo amžiaus socialinės žiniasklaidos technologijos, automatiniai ginklai ir galingi sprogmenys, kuriuos jis panaudojo atakuodamas regimai taikią jį pagimdžiusią visuomenę, neabejotinai primena tokius antiutopinius naujojo Šiaurės šalių detektyvo rašytojus kaip Stiegas Larssonas, Henningas Mankellas ir kiti visame pasaulyje išgarsėję rašytojai.
MIRUSIŲJŲ LITANIJA
Pirmąją teismo proceso dieną prokurorė turbūt nė nevirptelėjo skaitydama ilgą žuvusiųjų sąrašą su tokiomis ryškiomis detalėmis, kad norvegų transliuotojai kai kurias jų turėjo cenzūruoti. A.B.Breivikas abejingai klausėsi, vis pasitikrindamas ant jo stalo gulintį kaltinamąjį aktą – šiurpų žmogžudysčių sąrašą.
Kone vienintelė į paviršių prasiveržusi emocija kol kas yra A.B.Breiviko ašaros, kurias jis tramdė žiūrėdamas teismo salėje rodomą jo paties internete paskelbtą propagandinį filmą su viduramžių kryžininkų vaizdais ir fone skambančia muzika.
„Labai jaudinamas filmas“, – apibūdino jis. „Galvojau, kad mano šalis ir mano rasė, (kad) jos miršta“, – pridūrė.
Iki pat tos akimirkos A.B.Breivikas abejingai sėdėjo ir klausėsi prokurorės kaltinimų dėl dešimčių šūvių į galvas.
Amerikietiško stiliaus dramų čia tikrai nėra, advokatai nevaikšto po teismo salę kaip po sceną. Norvegų prokurorė klausimus atsakovui užduoda sėdėdama, mandagiai ir rūpestingai, kartkartėmis kone taip, lyg kalbėtųsi su vaiku.
Nebuvo ir jokių pasireiškimų ten, kur sėdėjo aukų artimieji, – jokių keršto reikalavimų, tik – tylus stoiškumas.
„Esant kitam nacionaliniam kontekstui viskas galėjo būti visai kitaip, su demonstracijomis gatvėse, budėjimais“, – sakė Notingamo universiteto politologijos ir tarptautinių santykių profesorius Matthew Goodwinas.
Tačiau norvegai tiki savo sistema, sako M.Goodwinas ir priduria: „Norvegijoje egzistuoja sena pagarbos valdžiai ir ... institucijoms tradicija. Be to, trokštama užbaigti“.
Norvegija po tų liepos išpuolių iš esmės nesutiko atsisakyti savo negriežto saugumo kultūros. Nesimato ženklų, kad čia pūstųsi saugumo industrija, kaip kitose Vakarų Europos šalyse ir Jungtinėse Valstijose.
Dienomis po tų išpuolių dominuojanti norvegų žinia buvo viena: ramybė. Premjeras ragino didinti atvirumą ir stiprinti demokratiją. Norvegijos atsaką ėmė simbolizuoti vienos norvegų mergaitės žinutė „Twitter“: „Jeigu vienas vyras gali sukurti tiek daug neapykantos, galite tik įsivaizduoti, kiek daug mes, kaip vieninga bendruomenė, galime sukurti meilės“.
Teisme, kuris yra keli šimtai metrų nuo tos vietos, kur A.B.Breivikas pernai liepą prie vyriausybės pastato susprogdino automobilį su bomba, kad nukreiptų dėmesį nuo vėlesnių žudynių jaunimo stovykloje kurortinėje saloje prie sostinės, nelabai matyti ir tokių įnirtingų debatų, kokie vyksta JAV per įtariamų „al Qaeda“ vietos lyderių teismus.
Publikos galerijoje kokie 200 suinteresuotų asmenų ir žurnalistų antradienį kantriai sėdėjo, kol truko A.B.Breiviko liudijimas, ir beveik neparodė jokių emocijų, net tada, kai jis pažadėjo „kraujo upes“ visoje Europoje, kur esą ims veikti daugiau tokių kaip jis.
„PRAŠOM JOKIŲ INTERVIU“
„Mes – stoiški žmonės“, – sakė Johnas Hestnesas, kuris vadovauja paramos sprogimą Osle išgyvenusiems žmonėms grupei.
„Mes nešūkaujame ir neašarojame dėl to ar ano. Tai, ką galvojame patys savyje, – kitas klausimas. Tačiau tai yra ori teismo salė ir taip turėtų būti. Mes manome, jog svarbu, kad jis turėtų galimybę pasakyti, ką nori“.
Pagrindinė žaidimo taisyklė čia – pagarba. Kai kurie išgyvenusieji prisisegę ženklelius su mandagiu užrašu „Prašom jokių interviu“.
Specialiai pastatyta teismo salė yra moderni, su Norvegijai būdingo šviesaus medžio plokštėmis ir prislopintomis spalvomis. Policininkai leidžia lankytojams įsinešti gėrimų. Jie atrodo ne visai tikri dėl taisyklių.
Daugelis norvegų tebėra įsitikinę, kad A.B.Breivikui turėtų būti leista pateikti įrodymus, nors jis jau yra prisipažinęs dėl tų išpuolių. Tačiau jis padarė kaltės nepripažinimo pareiškimą dėl nužudymų ir įrodinėja, kad gynė Norvegiją nuo islamo ir imigracijos.
Vis dėlto šen bei ten matyti slopinamo pykčio žarijų. Išgyvenusieji ir žuvusiųjų giminaičiai antradienį, per pirmąjį atsakovo liudijimą, teismo salėje jaudinosi.
Tačiau vietoje garsaus kalbėjimo, daugelis verčiau rinkosi tylų diskursą SMS žinutėmis. „Visą laiką man ėjo žinutės“, – sakė J.Hestnesas.
Jose rašoma: „Tai baisu. Tai skaudu“, – sakė jis.
