Lygiai 17 val. vietos (18 val. Lietuvos) laiku eismas sustojo, o žmonės gatvėse sustingo tylėdami, kad pagerbtų beveik 200 tūkst. žmonių, daugiausiai civilių, žuvusių per 63 dienas trukusį Varšuvos sukilimą, prasidėjusį 1944 metų rugpjūčio 1-ąją.
Žlugti pasmerktas sukilimas buvo pradėtas kaip mėginimas užsitikrinti Lenkijos nepriklausomybę karui pasibaigus.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas, atvykęs į Varšuvą minėti šios sukakties, paprašė Lenkijos žmonių atleidimo ir išreiškė gėdą dėl žmonių kančių ir atsakomųjų nacių veiksmų, per kuriuos Lenkijos sostinė buvo beveik visiškai sugriauta.
„Atvykau čia, nes noriu pagerbti žuvusiuosius ir noriu paprašyti žuvusiųjų ir sužeistųjų šeimų bei Lenkijos žmonių atleidimo“, – H.Maasas sakė per anksčiau ketvirtadienį vykusias atminimo ceremonijas.
„Man gėda už tai, kas buvo padaryta jūsų šaliai vokiečių ir Vokietijos vardu“, – pridūrė ministras.
Pastaraisiais metais pagrindines eitynes Varšuvos centre organizuodavo lenkų ultradešiniosios grupės, provokavusios nepasitenkinimą, kad jos bando savintis Varšuvos sukilimo atminimą.
Tačiau ketvirtadienį matėsi daug jaunuolių, užsiklijavusių lipdukų su užrašu „Prieš fašizmą“, ir demokratijos aktyvistų, laikiusių transparantą su užrašu „Varšuva laisva nuo fašizmo“.
Abiejų priešiškų stovyklų dalyvavimas atminimo renginiuose atspindi didėjantį Lenkijos visuomenės susiskaldymą.
Naciai ir sovietai
Vadinamosios Armijos Krajovos (AK) partizanų vadovautas sukilimas kartais yra painiojamas su 1943 metų Varšuvos geto sukilimu, organizuotu miesto teritorijoje, į kurią karo metais naciai buvo suvarę žydus.
1944 metais apie 50 tūkst. AK partizanų, daugiausiai jaunuolių, pradėjo ginkluotus veiksmus prieš nacius okupantus kaip tik tuo metu, kai iš rytų, kaip tikėtasi, į sostinę turėjo įsiveržti sovietų Raudonosios armijos pajėgos.
Daug geriau aprūpinti vokiečiai nužudė daugybę sukilėlių ir civilių. Daug jų gyvybių pareikalavo aviacijos bombardavimai.
Po 63 dienas trukusių nuožmių kautynių Varšuva virto smilkstančių griuvėsių krūva.
Dauguma išlikusių pastatų vėliau buvo sugriauti Adolfo Hitlerio įsakymu, o sovietų pajėgos, įsitvirtinusios Vyslos upės rytiniame krante, tuo metu kantriai laukė, kol vokiečiai numalšins lenkų pasipriešinimą.
Sukilimas turėjo užtikrinti Lenkijos nepriklausomybę po karo. Tikėtasi, kad vokiečių pajėgos bus išstumtos iš Varšuvos, kad mieste valdžią perimtų lenkų sukilėliai, kai Raudonoji armija pradės puolimą iš rytų.
Šis mūšis daugelio laikomas tragiškiausiu kruvinos ir neramios Lenkijos istorijos momentu. Kai kurie lenkai sukilimą griežtai kritikuoja kaip savižudišką užmojį.
