– Visa Europa su nerimu seka „humanitarinio konvojaus“, kuris važiuoja iš Rusijos į Ukrainą, maršrutą. Ką galėjo sumąstyti Vladimiras Putinas?
– Manau, kad tai eilinis manevras operacijoje, kuri tęsiasi jau seniai ir kurioje aš nematau jokio lūžio taško. Galbūt tai operacija, kuria bandoma nuslėpti tikrąją smūgio kryptį, gal jis bus suduotas iš visai kitos pusės ir iš tiesų paveiks įvykių eigą. Juk kuomet visas pasaulis stebi, kas vyksta su konvojumi, lengva paruošti kitą svarbų žingsnį tiek vietoje, tiek tarptautiniu mastu.
Manau, greičiausiai tai susiję su politiniu tikslu, o jis yra vienas: pajungti sau visą Ukrainą, pabrėžiu, visą, o ne dalį jos
– V.Putinas turbūt labai gerai jaučiasi, stebėdamas, kaip pusė pasaulio svarsto apie jo strategiją?
– Manau, kad tai V.Putinui teikia didelį malonumą, nes kas gali būti maloniau nei laikyti viso pasaulio bendruomenę nežinioje – bus karas ar ne. Tai būdinga tokiam psichologiniam tipui.
Tačiau nemanau, kad reikia viską suvesti į asmeninį V.Putino pasitenkinimą. Manau, greičiausiai tai susiję su politiniu tikslu, o jis yra vienas: pajungti sau visą Ukrainą, pabrėžiu, visą, o ne dalį jos.
– Tai, ką teigiate, verčia įsivaizduoti situaciją, kuomet Rusijos kariai stovi prie Lenkijos sienos. Ar tai įmanoma?
– Aš nemanau, kad dabar V.Putinas nueitų iki Lvovo, tai nėra tokia lengva operacija. Mano žodžių tikslas – minutei nukreipti žvilgsnį nuo konvojaus, nuo to, kas vyksta Luhanske ir Donecke, nes V.Putinui, be jokių abejonių, svarbus ne konvojus ir ne Doneckas.
Ant kortos pastatyta visos Ukrainos ateitis. V.Putinas negali apie tai negalvoti. Ir galvoja apie tai visiškai rimtai, nes sena tiesa, kurią kartoja daugelis protingų žmonių – be Ukrainos Rusija neturi ateities kaip valstybė, dominuojanti visoje Europoje.
– Šis konvojus – tiesiog dėmesį nukreipiantis manevras?
– Dabar mes stebime štai ką: Rusija kaip kobra nukreipia mūsų dėmesį, mėgina paralyžiuoti mus savo gyvatiškais konvojaus judesiais, visa tai yra tam tikras psichologinis karas, kurio tikslas susilpninti ukrainiečius, kad šie pavargtų nuo nuolatinės karo grėsmės.
Tas pats liečia ir Vakarų Europą. Verta atkreipti dėmesį, kokių veiksmų griebiasi Rusijos diplomatija, kad įtikintų Vakarus nedaryti vienareikšmiškų proukrainietiškų pareiškimų.
Rusija bando iš vienos pusės baime, kurios simboliu tapo konvojus, o iš kitos pusės užkulisiniu spaudimu (kurio mes, žinoma, nematome, tačiau kurio simptomus pastebime), izoliuoti Ukrainą ir įbauginti Europą, kad ši paliktų Kijevą.
Kalbama ne tik apie tai, kad Vakarai pripažintų Krymo aneksiją, svarbu tai, kad Ukraina liktų viena, kad ją paliktų Rusijai, juk mes nerizikuosime karu dėl Ukrainos. Panašu, kad Kremlius nori pademonstruoti visą žodžio „karas“ siaubą.
Tai lengva padaryti datų minėjimo kontekste: šimtas metų nuo Pirmojo pasaulio karo pradžios ir 75-eri nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Tai verčia Vakarus patiems savęs klausti klausimo, kuris mums toks gerai žinomas iš atmosferos Lenkijoje po 2010 metų balandžio 10-osios: „Mes juk neskelbsime karo Rusijai“ (tą dieną prie Smolensko nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas). Dėl ko? Dėl kažkokio Luhansko? Kas norėtų prarasti vieną euro centą dėl Luhansko, jau nekalbant apie gyvybę.
Jei šios sankcijos tęsis dar, tarkime, metus, tai V.Putino režimui turės visiškai griaunantį poveikį
– Prieš Rusiją taikomos daugiau ar mažiau efektyvios sankcijos, į V.Putiną iš visų krypčių skrieja žaibai ir perkūnijos. O kaip vertinti tai, ką jis daro su pačia Rusija? Liaudžiai turbūt patinka sovietinės imperijos atstatymo planai?
– Be jokių abejonių, dabar jis turi didžiulę paramą. Tačiau yra ir kita pusė. Ta dalis visuomenės, kuri prieš dvejus metus pasisakė prieš Dūmos, o vėliau ir prezidento rinkimų klastojimą, išlieka aktyvi. Ši žmonių grupė aiškiai orientuota į naudojimąsi vakarietiško gyvenimo gėrybėmis, ji nori, kad Rusija būtų atvira Europai, o Europa – Rusijai.
Kai šiam atvirumui dėl sankcijų ir Vakarų Europos ir Maskvos negatyvių santykių iškilo grėsmė, ši grupė išreiškia savo nepasitenkinimą. Jie mato problemų, kad, pavyzdžiui, Anglijoje į juos imama kreivai žiūrėti, kad Rusija Europoje, ko gero, vertinama kaip priešas.
Šios problemos liečia daugių daugiausia apie 15 proc. Rusijos piliečių, tačiau tai reikšminga mažuma, nes ji susitelkusi didžiųjų miestų centruose. Todėl aš nesiryžčiau nuvertinti sankcijų ir V.Putino, ir putiniškos Rusijos įvaizdžio griovimo Europoje. Tai turi savo tikslą ir, pasakysiu atvirai, tai yra gerai.
V.Putinas pirmą kartą susidūrė su tokia gėda. Pirmą kartą dalis visuomenės gavo tokį signalą. Paaiškėjo, kad vadas nugali ne kiekvienoje teritorijoje, kad mes neužkariavome Europos ir negalime važiuoti į Londoną kaip į Rusijos gubernijos miestą. Svarbu, kad V.Putinas negali visiškai ignoruoti šios visuomenės grupės. Jei šios sankcijos tęsis dar, tarkime, metus, tai V.Putino režimui turės visiškai griaunantį poveikį.
– Ar Vakarai bus tokie nuosekliai kryptingi?
– To aš nežinau ir baiminuosi, kad Vakarai gali nesilaikyti šių sankcijų. Juk, kaip jau minėjau, V.Putinas įtakos darymo instrumentais ir diplomatijos būdu daro viską, kad Vakarų valstybės atsisakytų sankcijų politikos, jis siekia naujos „taikdariškos politikos“.
V.Putino lyginimas su Adolfu Hitleriu teisingas žiūrint iš šio vienintelio požiūrio kampo. Situacija iš tiesų identiška 1936-1938 metams, kuomet po eilinio agresijos akto būdavo eilinis žodinis pasmerkimas ir žingsnis atgal dėl „taikos išsaugojimo“.
Tai idealus scenarijus, kurį siekia įgyvendinti V.Putinas. Tačiau aš vis dar manau, kad jo tikslas – ne pasaulinio karo sukėlimas, kas neabejotinai ir skiria jį nuo A.Hitlerio.
