„Čia nieko nėra. Neturime kelių, elektros, vandentiekio, – sakė juodą turbaną dėvintis Abdullah, kurio namo kieme augo eilės apvytusių saulėgrąžų. – Dabar dėl to čia sunkiausia išgyventi“.
Tačiau uolėtų kalnų apsuptoje Goro provincijoje gyvena apie milijonas žmonių. Viduramžiais Goras buvo Goridų imperijos, plytėjusios nuo dabartinio Irano iki Pietų Azijos, centras, tačiau dabar šis kraštas yra vargingas ir nuošalus netgi vertinant pagal Afganistano standartus. Provincijoje nėra gerų kelių, ligoninių ir mokyklų.
Smurto banga nepalietė
Dėl izoliacijos Goras išliko gana ramus – jo beveik nepalietė talibų kovotojų smurto banga, niokojanti kitus Afganistano regionus.
Kaip ir kitos ramios provincijos, Goras retai kada pakliūva į pasaulio dėmesio centrą, o vietos gyventojai irgi tai jaučia, nes vyriausybė ir užsienio agentūros dažnai ignoruoja jų prašymus.
Žmonės čia gyvena kaip prieš 300 metų, – S.I.Munibas„Žmonės čia gyvena kaip prieš 300 metų, – sakė provincijos gubernatorius Sayedas Iqbalis Munibas. – Mums reikia daugiau dėmesio. Žmonės čia geri ir kantrūs, tačiau jie kenčia nuo visokių problemų“.
Lietuvos vadovaujama mažytė Goro provincijos atkūrimo grupė tėra viena iš grandžių NATO tinkle, per kurį Vakarų šalys teikia pagalbą Afganistanui. Jos pastangų mastas smarkiai skiriasi nuo britų finansuojamų didžiulių operacijų kaimyninėje pietinėje Helmando provincijoje.
Palieka likimo valiai
Daugeliui kitų provincijų, tokių kaip Helmandas, kasmet skiriama milijonai dolerių, siekiant įtikinti afganistaniečius nebeteikti pagalbos talibams. Tačiau atokios provincijos, tokios kaip Goras, dažnai paliekamos likimo valiai.
Tik apie ketvirtadalis šios provincijos gyventojų yra raštingi. Goro vaikų mirtingumas yra vienas didžiausių šalyje, o tikėtina vidutinis gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė, nei šalies vidurkis – 44 metai.
Provincijos centras Čagčaranas – iš molio nudrėbtų namelių miestelis, čaižomas dulkių audrų. Gyvenimas čia nuolat apsnūdęs.
Prie vienintelė Gore didelės ligoninės ant žemės sėdinčios moterys mėgina krūtimis maitinti savo verkiančius kūdikius. Čadromis apsigobusios pašnekovės skundėsi, kad stinga gydytojų, kurie rūpintųsi jų vaikais.
42 metų Gulbadan Halifazada sakė, kad jos šeimoje darbą turi tik du žmonės, kurie per dieną uždirba 200 afganių (9,4 lito). Pasak moters, gyvenimas per daugelį metų nepagerėjo ir vargu ar iš viso pasikeitė.
„Mums nepakanka geros žemės ūkininkavimui ir gyvuliams ganyti, – aiškino G.Halifazada, kurios raukšlėtą kaktą puošė sudėtinga tatuiruotė. – Vyriausybė nepadeda. Per pastaruosius penkerius metus niekas nepasikeitė“.
Seni papročiai
Pasak pareigūnų, daugelis Goro gyventojų gyvena pusbadžiu, o dėl blogos medicinos sistemos būklės, kvalifikuotų gydytojų stygiaus ir esminių higienos taisyklių nesilaikymo tebeplinta pavojingos ligos, tokios kaip tuberkuliozė ir dizenterija.
„Tai viena iš prasčiausiai išsivysčiusių provincijų“, – praėjusį mėnesį sakė Haji Mohammadas Gulas Seddique'as, vadovaujantis Jungtinių Tautų (JT) Paramos misijos Afganistane Goro padaliniui. „Vyriausybė mažai kreipia į tai dėmesį“, – pridūrė jis.
Kaip ir kituose Afganistano regionuose, 70 proc. Goro gyventojų neturi saugių geriamojo vandens šaltinių, o tik 8 proc. namų ūkių turi tvarkingas išvietes, rodo JT duomenys.
Dėl sanitarijos nesilaikymo šalyje atgimsta paralyžių sukeliantis poliomielitas. Ši virusinė liga Vakarų šalyse praktiškai išnaikinta, tačiau jos atvejų vis dar pasitaiko Afganistane, Nigerijoje, Pakistane ir Indijoje.
Pasak JT vaikų fondo (UNICEF), šiemet Afganistane jau užregistruota 20 užsikrėtimo poliomielitu atvejų, nors 2007 metais jų buvo 17.
Tačiau taip pat pastebima viltį teikiančių ženklų. Praėjusį mėnesį UNICEF Goro provincijoje pradėjo tris dienas truksiančią vakcinavimo kampaniją, o visoje šalyje planuojama paskiepyti 1,2 mln. vaikų. Deja, vakcina nepasieks dešimčių tūkstančių kitų, gyvenančių neramiuose regionuose.
Nuo galvos iki kojų kūną dengiančią čadrą vilkinti ir ant jos beisbolo kepuraitę užsimaukšlinusi 17–metė Kandigul yra viena iš JT savanorių, lankančių Goro gyventojų namus ir skiepijančių kūdikius. Šalyje, kurioje į dirbančias moteris piktai šnairuojama, tokio darbo ryžtųsi imtis ne kiekviena.
Pasisiūliau savanore, nes noriu išgelbėti tuos vaikus, – Kandigul „Pasisiūliau savanore, nes noriu išgelbėti tuos vaikus“, – sakė Kandigul, taršydama ką tik paskiepytos mergaitės plaukus.
S.I.Munibas, kuris šios provincijos gubernatoriumi tapo vasarą, sakė ypač ryžtingai sieksiantis, kad Gore būtų statomos mokyklos ir gerinama švietimo sistema.
Šiuo metu moterų, kurios nemoka nei skaityti, nei rašyti, skaičius Gore nesiekia nė 14 procentų. „Žmonės mums ne visada pritaria“, – sakė gubernatorius. Jis pridūrė, jog daugelis vietinių priešinasi moterų darbui ir švietimui. Senus papročius pakeisti sunku.
Žvelgdamas į savo saulėgrąžas Abdullah sakė iš pradžių leidęs savo keturioms dukroms lankyti mokyklą, tačiau vėliau uždraudęs, nes iš mergaičių buvo nuolat tyčiojamasi.
„Mokykla toli, o pakeliui berniukai iš jų tyčiodavosi ir mušdavo, – pasakojo tėvas. – Nebeleisiu joms ten grįžti. Tačiau jeigu netoliese būtų nauja mokykla, leisčiau joms ją lankyti“.
