Pergalė šiame mieste, kuriame gyvena apie 34 000 gyventojų, būtų leidusi Rusijos pajėgoms toliau skverbtis į vakarus Juodosios jūros pakrante link Odesos uosto ir svarbios atominės elektrinės.
Tačiau Ukrainos kariai, remiami vietos savanorių, sudavė triuškinantį smūgį Rusijos planams – iš pradžių susprogdino tiltą, o paskui nustūmė įsiveržusią kariuomenę 100 km į rytus.
„Sunku paaiškinti, kaip mums tai pavyko. Mūsų vietos žmonių kovinės dvasios ir Ukrainos kariuomenės dėka“, – BBC sakė 32 metų Voznesenskės meras Jevhenijus Velička.
Tačiau praėjus beveik trims savaitėms po šio mūšio meras perspėjo, kad greičiausiai netrukus įvyks dar vienas Rusijos pajėgų puolimas ir kad miesto gynėjai neturi pakankamai ginklų, kad galėtų juos atremti antrą kartą.
„Tai strategiškai svarbi vieta. Mes giname ne tik miestą, bet ir visą už jo esančią teritoriją. Ir neturime tokių sunkiųjų ginklų, kokius turi mūsų priešas“, – sakė jis.
Kaip ir daugelyje Ukrainos fronto linijų, britų tiekiamos prieštankinės raketų paleidimo sistemos šiame mieste turėjo lemiamą reikšmę kovai su rusų kariuomene. Mieste buvo sunaikinta 30 tankų, šarvuočių ir net numuštas sraigtasparnis.
„Tik dėl šių ginklų mums pavyko čia įveikti priešą. Ir dėkojame savo partneriams už paramą. Tačiau mums reikia daugiau ginklų. Priešo konvojai ir toliau atvyks“, – sakė J.Velička.
Voznesenskės strateginė reikšmė tapo aiški po to, kai Rusijos pajėgoms nepavyko užimti dar didesnio tilto, esančio toliau į pietus, per antrą pagal dydį Ukrainos upę – Pietų Bugą.
Tai buvo milžiniškos viso miesto pastangos.
Pastarosiomis savaitėmis tūkstančiai žmonių išvyko iš miesto traukiniais arba duobėtais kaimo keliais, vingiuojančiais per plačius kviečių laukus. Daugelis tų, kurie nusprendė pasilikti, vis dar mielai pasakoja apie savo nepaprastą pergalę.
„Tai buvo milžiniškos viso miesto pastangos“, – pasakojo vietos parduotuvės savininkas Aleksandras, kuris nufilmavo save fronto linijoje su AK47, šaukiantį „Nagi ateikite, mano gražuolės!“, kai tuo metu kitas savanoris šaudė iš granatsvaidžio į rusų pozicijas.
„Mes naudojome medžioklinius šautuvus, žmonės mėtė plytas ir stiklainius. Senos moterys krovė sunkius smėlio maišus. Rusai nežinojo, iš kur tikėtis naujos atakos. Niekada nemačiau, kad bendruomenė taip susitelktų", – sakė jis, stovėdamas prie sugriauto tilto, kurį Ukrainos pajėgos sunaikino per kelias valandas po pirmosios rusų atakos pradžios.
Rusai nežinojo, iš kur tikėtis naujos atakos. Niekada nemačiau, kad bendruomenė taip susitelktų.
Svetlanos Nikolajevnos sodą Rakovės kaime pietiniame Voznesenskės pakraštyje, kur vyko vieni sunkiausių mūšių, vis dar ženklina rusų tankų vėžės. Čia vis dar mėtosi kruvini tvarsčiai ir rusų maisto davinių likučiai. 59 metų moteris parodė į pašiūrę, kurioje jos vyras laiko savo įrankius, ir paaiškino, kad joje rusai laikė du paimtus į nelaisvę ukrainiečių kareivius, kuriuos nuo egzekucijos išgelbėjo tik kilęs mūšis.
„Pažiūrėkite į kraujo dėmes ant mano namo durų“, – sakė ji. Kol ji su šeima slėpėsi netoliese esančiame rūsyje, rusai visą jos namą pavertė laikina lauko ligonine.
„Antrą dieną grįžau pasiimti drabužių. Visur gulėjo sužeisti žmonės. Manau, kad jų buvo dešimt. Išvaliau didžiąją dalį kraujo“, – sakė ji.
„Vieną naktį jie skubiai išvyko. Jie paliko viską – batus, kojines, neperšaunamas liemenes, šalmus – tiesiog susikrovė žuvusiuosius bei sužeistuosius ir pabėgo“, – BBC pasakojo ji.
Tiems rusams negerai galvose, todėl turėsime budėti. Bet pergalė ateis, ir mes išstumsime rusus iš visų savo žemių.
Vietiniam laidojimo paslaugų teikėjui Michailui Sokurenkai teko laukuose ieškoti kitų žuvusių rusų kūnų ir krauti juos į traukinio vagoną.
„Aš nelaikau jų žmonėmis (po to, ką jie čia padarė). Bet būtų neteisinga tiesiog palikti juos laukuose, vis dar gąsdinančius žmones net ir po jų mirties“, – sakė jis.
„Tiems rusams negerai galvose, todėl turėsime budėti. Bet pergalė ateis, ir mes išstumsime rusus iš visų savo žemių“, – sakė jis.
