„Tai ne vien mano samprotavimai (straipsnis laikraštyje „Novaja gazeta“), o galima sakyti, mano iniciatyvos. Ir pastarieji mitingai Bolotnajos aikštėje, Sacharovo prospekte, naųjų eitynių rengimo planai rodo, kad yra jėgų, pasirengusių tai palaikyti“, – sakė šeštadienį M.Gorbačiovas.
M.Gorbačiovas pasiūlė surengti referendumą dėl Konstitucijos reformos.
„Aš matau, kad Rusijoje gali pasirodyti nauja, stipri demokratinė partija, kuri bus pajėgi imtis iniciatyvos atnaujinti Konstituciją, kaip diktuoja pats gyvenimas“, – sakoma programiniame M.Gorbačiovo straipsnyje „Taigi, liaudies referendumas!“, paskelbtame laikraščio „Novaja gazeta“ tinklalapyje.
„Realus kelias į tai – referendumas. Štai kas sakoma įstatyme apie referendumą: „referendumas kartu su laisvais rinkimais yra aukščiausia tiesioginė liaudies valdžios išraiška“, – rašo autorius.
„Referendume galima iškelti vieną klausimą: Ar jūs palaikote politinę ir konstitucinę reformas, kurios likviduotų „patvaldystę“ ir garantuotų liaudies valdžią?“ – mano M.Gorbačiovas.
Prieš pateikdamas pasiūlymą dėl referendumo, buvęs SSRS prezidentas kruopščiai analizuoja 2011 metų gruodį Rusijoje buvusius įvykius.
„Visuomenė prabudo. Ji pareiškė apie savo teises. Jeigu iš pradžių valdžia tikėjosi kaip nors pergyventi protestus, netrukus tapo aišku: nieko nebus. Neišdegs“, – rašo autorius.
Visuomenėje, kaip rodo Dūmos rinkimų rezultatai, vis labiau reikia politikos, kuri būtų socialdemokratinio pobūdžio. Politikos, kurioje rinka ir privatus verslas derintųsi su aktyviu valstybės vaidmeniu ekonominėje ir socialinėje sferoje, – tvirtina Michailas Gorbačiovas.
„Teko reaguoti. Tikriausiai, knietėjo imtis jėgos veiksmų, kaip būdavo, bet protas nugalėjo. Nutarė manevruoti, pripažinę masiškas protesto akcijas visuomenės brandos įrodymu. Tačiau paprastus ir suprantamus protestuojančiųjų reikalavimus – atšaukti suklastotus rinkimus ir paskirti naujus – valdžia atsisako priimti“, – pažymi M.Gorbačiovas.
„Esmė vis dėlto yra ne ta, kad piliečiai piktinasi rinkimų rezultatų klastojimu. Pastebima kai kas svarbesnio: labiausiai apsišvietusių miesto gyventojų nepasitenkinimas dabartine valdžia, jos naudojamais būdais, metodais ir priemonėmis. Žmonės nori ne tik konkrečių asmenų, kaltų dėl falsifikavimo, bet ir politinės sistemos pakeitimo“, – rašo jis.
„Atsižvelgus į keliamų reikalavimų ne tik prieš konkrečius asmenis, bet ir prieš jų pastatytą „valdžios vertikalę“ pobūdį, galima kalbėti apie tai, kad šalis išgyvena rimtą politinę krizę. Kadangi liūdnai išgarsėjusi „vertikalė“ atsirado laikantis veikiančios Konstitucijos, tuomet tai yra ir konstitucinė krizė“, – pabrėžė M.Gorbačiovas.
Pasak jo, „valdantieji apsibrėžė laikytis tokios strategijos: „susitelkti“, išlaikyti status quo, užtikrinti, kad Vladimiras Putinas būtų išrinktas prezidentu. Panaudoti tam vis tą patį administracinį resursą ir žiniasklaidos propagandines priemones, orientuojantis į vadinamąją „Putino daugumą“.
Anot M.Gorbačiovo, įvykių plėtra kelia užduotis pilietinei visuomenei po prezidento rinkimų.
„Svarbiausia strateginė užduotis būtų – pakeisti valdžios santykių pobūdį, eliminavus bet kurio žmogaus ar asmenų grupės valdžios monopolizavimo galimybę. Demokratinėje valstybėje neturi būti taip, kad viena partija ar „vienminčių grupė“ privatizuotų valdžią. Valdžia neturi būti virš visuomenės, virš įstatymo“, – pareiškė jis.
„Laikantis konstitucinės santvarkos pagrindų raidės ir dvasios, reikia stengtis keisti susidariusią valdžios santykių struktūrą, – rašo autorius. – 1993 metų Konstitucija buvo priimama įnirtingos kovos sąlygomis tarp vykdomosios valdžios, atstovaujamos prezidento Boriso Jelcino, ir įstatymų leidžiamosios Aukščiausiosios Tarybos.“
„Laimėjusi vykdomoji valdžia padiktavo bendrą valdžios struktūros konstrukciją – demokratinę savo forma ir autoritarinę savo esme, suteikdama prezidento valdžiai iš esmės neribotus įgaliojimus“, – nurodo M.Gorbačiovas.
„Būtų naivu manyti, kad šalis su ilgalaike patvaldiško ir autoritarinio valdymo (ir mąstymo) tradicija gali iš karto, vienu ypu, pereiti į politinę sistemą, atitinkančią visus parlamentinės demokratijos reikalavimus. Bet šito reikia siekti, jeigu mums rimtai rūpi politikos modernizavimas“, – pažymėjo buvęs SSRS prezidentas.
Pasak autoriaus, XX amžiuje Rusija išbandė du priešingus visuomenės vystymosi modelius. Sovietinis „valstybinis socializmas“ leido paspartinti šalies industrializavimą, bet didžiulių žmogiškų ir materialių nuostolių kaina. Dešimtajame dešimtmetyje paleistas neoliberalusis modelis atvedė prie socialinės nelygybės augimo, turto ir skurdo poliarizavimo.
Kad rinkos konkurencija imtų veikti Rusijoje, reikia išlaisvinti verslą, ypač smulkųjį ir vidurinį, nuo administracinės savivalės.
„Ar gali būti koks nors kitas kelias? Vakarų Europos patirtis, ypač Skandinavijos šalių (žinoma, ne be prieštaravimų ir problemų), leidžia teigiamai atsakyti į šį klausimą. Rinkos ir privataus kapitalo funkcionavimo sąlygas turi apibrėžti visuomenė, o ne priešingai – tai yra, pagal seniai žinomą paprastą formulę: „rinkos konkurencija – kiek galima, planavimas – kiek reikia“, – pažymėjo M.Gorbačiovas.
„Kad rinkos konkurencija imtų veikti Rusijoje, reikia išlaisvinti verslą, ypač smulkųjį ir vidurinį, nuo administracinės savivalės. Tačiau negalima išlaisvinti valstybę nuo savo socialinių įsipareigojimų vykdymo; jų apimtis didėja visuomenei tampant sudėtingesnei, atsirandant naujų visuomeninių poreikių (saugumo, infrastruktūros, ekologijos ir t. t.), kurių negali užtikrinti rinka“, – rašo autorius.
„Visuomenėje, kaip rodo Dūmos rinkimų rezultatai, vis labiau reikia politikos, kuri būtų socialdemokratinio pobūdžio. Politikos, kurioje rinka ir privatus verslas derintųsi su aktyviu valstybės vaidmeniu ekonominėje ir socialinėje sferoje. Tokio požiūrio esama ir kai kurių Rusijos partijų programose. Jeigu atsižvelgtume taip pat ir į vyraujančią vertybinę visuomenės sąmonės orientaciją, tai socialdemokratinio konsensuso pagrindas – akivaizdus“, – pareiškė M.Gorbačiovas.
Paliesdamas partinę temą buvęs SSRS prezidentas sakė manąs, kad visuomenei reikia tokių partijų, kurios gebėtų integruoti ir reikšti paprastų piliečių nuomones, jų interesus, troškimus, ieškoti kompromisinių sprendimų ten, kur neišvengiamai kyla nesutarimų ir susiduria interesai.
„Partinėje struktūroje neturi būti, mano nuomone, „viršininko partijos“, kuri susitapatintų su valstybe, o visuomenės interesai – su išsikerojusios ir itin korumpuotos rusiškos biurokratijos interesais. Partijos turi būti „atskirtos nuo valstybės“. Būti ar nebūti partijai (jeigu jie veiktų konstitucinėje erdvėje) – turi spręsti ne valdininkai, o piliečiai per rinkimų mechanizmą“, – mano M.Gorbačiovas.
„Tik su tokia sąlyga ir būtinai užtikrinus žiniasklaidos, taip pat ir elektroninės, laisvę ir nepriklausomybę, bus įmanomi laisvi ir sąžiningi rinkimai, valdžios atskaitomybė bei kaita, t. y., normalus politinės sistemos gyvavimas“, – pabrėžė baigdamas straipsnį M.Gorbačiovas.
