„Dovanos“ jubiliatui
Dar net neprasidėjus susitikimui, Strasbūre tvyrojo įtampa. Prancūzijos policijai teko susidurti su miniomis demonstrantų, protestuojančių prieš NATO politiką. Daugiau nei 300 žmonių buvo sulaikyti, daugiau nei 20 – suimti. Šie neramumai parodė, kad europiečiai (daugiausia – Vakarų Europos visuomenė) nepritaria karinėms Aljanso ambicijoms, kurios, jų nuomone, trukdo efektyviau kovoti su ekonomine krize. Nemažai žmonių Vakarų Europoje vis dar laikosi prieš kelioliką metų išplitusio mito, kad po sovietų imperijos žlugimo NATO tapo nebereikalinga, nes nebeliko išorės priešų.
Na, tūlam prancūzui, ispanui ar olandui turbūt iš tiesų nėra ko baimintis Rusijos, tai – Rytų Europos valstybių problema, bet apie visišką išorės priešo nebuvimą kalbėti dar tikrai per anksti. Jei tikėti Pakistano talibais, susitikimo išvakarėse Niujorke įvykęs incidentas, per kurį žuvo keliolika žmonių, buvo talibų atsakas į JAV karo veiksmus Pakistane. Taigi JAV prezidento Baracko Obamos įspėjimas dėl vis dar egzistuojančios „Al Qaedos“ grėsmės, nebuvo tušti žodžiai, skirti paskatinti kitus Aljanso partnerius aktyviau remti JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose. Gana racionaliai nuskambėjo ir jo žodžiai apie tai, kad teroristai naujiems išpuoliams greičiau rinksis kurią nors Europos valstybę, o ne JAV, nes Europa lengviau pasiekiama.
Neatsiliko ir Šiaurės Korėja, nepaisiusi tarptautinės bendruomenės įspėjimų ir įvykdžiusi savo naujos raketos bandymus. Jau pasibaigus NATO viršūnių diskusijoms trigrašį kyštelėjo ir Rusija. Jos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas eilinį kartą pagrasino santykių krize, jei „NATO ir toliau rems agresyvų Michailo Saakašvilio režimą“. Nereikia daug įžvalgos, kad suprastum, jog Ukrainos atžvilgiu Rusija laikosi tokios pačios pozicijos.
Galima susitarti
Tiek išvakarėse, tiek prasidėjus susitikimui Strasbūre, žiniasklaida itin skeptiškai vertino Aljanso partnerių sugebėjimą susitarti dėl Afganistano operacijos perspektyvų arba dėl naujojo generalinio sekretoriaus kandidatūros. Diskusijos tikrai buvo sudėtingos, tačiau Aljanso nariai parodė, kad reikalui esant, jie gali mobilizuotis ir surasti bendrą poziciją.
Kritikai, žinoma, teigs, kad tokia organizacija, tai – JAV išsvajotas „pasaulio policininkas“, tačiau ne visiems ši mintis atrodo baisi.
Bent jau preliminariais duomenimis, JAV sąjungininkai Europoje pažadėjo papildomai nusiųsti į Afganistaną apie 5 tūkst. karių: 900 pažadėjo britai, dar po 600 kareivių žada skirti Vokietija ir Ispanija. Prancūzija ir Italija taip pat ketina neatsilikti. Patys amerikiečiai pasirengę savo kontingentą padidinti 21 tūkst. kariškių. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Aljanso partneriai įsipareigojo nukreipti į Afganistaną daugiau civilių specialistų, padėsiančių kurti šalies infrastruktūrą.
Pavyko susitarti ir dėl generalinio sekretoriaus kandidatūros. Naujuoju NATO vadovu šią vasarą taps Danijos premjeras Andersas Foghas Rasmussenas. Jo išrinkimą taip pat galima laikyti Aljanso pergale. Pirmiausia, NATO vadovu tapo patyręs politikas. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad pavyko nugalėti Turkijos veto. Ankara nenorėjo atstovo iš Danijos dėl musulmonų priešiškumo šiai šaliai po pranašo Mahometo karikatūrų skandalo. Teneįsižeidžia musulmonai, bet šiuo atveju Aljansas pademonstravo ištikimybę demokratijos ir žodžio laisvės principams.
Be to, į NATO karines struktūras grįžta Prancūzija, kuri nuo 1966 metų dalyvavo tik politinėje Aljanso veikloje. Šis įvykis teikia vilties, kad Europos valstybės ims aktyviau plėtoti savo gynybinį potencialą ir ateityje NATO karinės operacijos nebebus vien JAV ginkluotųjų pajėgų pareiga.
Ką žada ateitis?
Kuo toliau, tuo dažniau svarstoma apie tai, kad NATO iš tiesų turi keistis, transformuotis į naujo modelio karinį aljansą. Nuo 1992 metų NATO pajėgos vis dažniau dalyvauja karinėse operacijose už Aljanso ribų. Augant tokioms grėsmėms, kaip masinio naikinimo ginklo plitimas ir aukštųjų technologijų panaudojimas teroristinėje veikloje, visiškai tikėtina, kad NATO dar aktyviau vykdys karines operacijas visame pasaulyje.
Jau ne vieną kartą Aljansas kariavo be Jungtinių Tautų (JT) sutikimo. Galbūt todėl vis garsiau skamba diskusijos apie tai, kad NATO galėtų tapti savotišku JT pakaitalu. Galbūt tai atrodo agresyvu, bet prielaidų tam tikrai yra. Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad JT nebesugeba sureguliuoti nė vieno konflikto ar humanitarinės krizės. JAV ekspertai mano, kad to priežastis – autoritarinių bei atvirai diktatoriškų valstybių daugumos balsas šioje organizacijoje. Todėl NATO galėtų tapti savotišku demokratinių valstybių aljansu ir priimti tokias naujas nares kaip, pavyzdžiui, Australija, Pietų Afrikos Respublika, Korėjos Respublika, Indija ir Japonija.
Kritikai, žinoma, teigs, kad tokia organizacija, tai – JAV išsvajotas „pasaulio policininkas“, tačiau ne visiems ši mintis atrodo baisi. Rusijos veiksmai Gruzijoje bei Šiaurės Korėjos provokacijos prieš Japoniją sukuria situaciją, kai nemažai demokratiškų valstybių visame pasaulyje turi pagrindo nerimauti dėl savo kaimynų, ir „NATO–policininko“ įvaizdis joms nebūtų labai atgrasus.
