Amerikiečiai tiki naujuoju prezidentu pirmiausia todėl, nes jis girdi, ką jie jam sako. Net tuomet, kai jis pats mano kitaip. B.Obama visuomet įsiklauso į kitų žodžius, nes yra įsitikinęs, kad ir oponentai gali pasiūlyti gerą sprendimą. Jis girdi ne tik savo bendrapartiečių demokratų nuomonę, bet ir tai, ką sako respublikonai. Jis paliko eiti gynybos sekretoriaus pareigas George'o.W.Busho pasirinktą Robertą Gatesą, nes mano, kad šiuo metu jis toms pareigoms labiausiai tinka.
Visa Amerika girdi, ką sako B.Obama ir sulaikiusi kvapą laukia, ką jis pasakys savo inauguracinėje kalboje ir kaip nuskambės frazė, kuri turės juos uždegti ir suvienyti net labiau nei 1961 metais Johno F.Kennedy ištarti žodžiai: „Galvok, ne ką valstybė gali duoti tau, o ką tu gali duoti Amerikai.“ Šiandieninis V.Obamos kreipimasis į amerikiečius – tai labiausiai laukiama prezidento kalba per visą Jungtinių Valstijų istoriją.
Kalbasi, kai tik gali
Nenorėdamas nuvilti amerikiečių, negavusių pakvietimo į inauguracijos iškilmes, kuriose ir taip dalyvaus 2 mln. žmonių, B.Obama į amerikiečius kreipėsi ir prieš išvykdamas iš Filadelfijos į Baltuosius rūmus. Tuomet jis pasakė: „Šiandien Amerikai reikia naujos Nepriklausomybės deklaracijos“. Jis turėjo galvoje tuos darbus, kurie dabar laukia amerikiečių, išgyvenančių dėl ekonominės krizės, nusivylusių karais Irake ir Afganistane, nerimaujančių dėl globalinio atšilimo ir didėjančios priklausomybės nuo naftos.
B.Obama kreipėsi į minią ir atvykęs su šeima į pop žvaigždžių koncertą prie A.Lincolno memorialo Vašingtone. Jis dar kartą pabrėžė, kad amerikiečiai sugeba susitelkti pavojaus atveju, bendrai randa sprendimą, leidžiantį jų valstybei atgimti, ir, kad jis tikisi, jog ir šios krizės amerikiečiai išeis stipresni ir vieningesni nei anksčiau, t. y. ne jis juos išgelbės, o jie patys padarys viską, ką gali.
Prieš inauguraciją duodamas interviu CNN B.Obama kalbėjo: „Tebemanau, kad per paskutinius kelis metus ne kartą buvo padarytas neteisingas sprendimas, kurio padarinius teks taisyti.“ Tačiau kaltės už visas bėdas jis nesuvertė George'ui W.Bushui. „Manau jis geras vaikinas, mylintis savo šeimą ir valstybę. Susidariusioje sunkioje situacijoje jis priėmė pačius geriausius sprendimus“, – pabrėžė naujasis prezidentas.
Prieš inauguraciją duodamas interviu CNN B.Obama kalbėjo: „Tebemanau, kad per paskutinius kelis metus ne kartą buvo padarytas neteisingas sprendimas, kurio padarinius teks taisyti.“
Ar keičiasi B.Obamos pažiūros?
Tokios B.Obamos kalbos nuvylė radikalių permainų troškusius kairiuosius, kurie pareiškė, kad būsimasis prezidentas jau išdavė savo įsitikinimus. Jis net nebeprisimena, jog daugybę metų nuolat kartojo, kad būtina remti besipriešinančius kapitalo spaudimui ir dabar ėmė ieškoti kompromiso su verslininkais. Juos suerzino B.Obamos pareiškimas, kad bausti mirties bausme galima tik už vaiko išprievartavimą, kad jis pritaria Aukščiausiajam Teismui, kuris pasirėmęs antrąja Konstitucijos pataisa pripažino individui teisę turėti ginklą, nors tuo ginklu padaroma vis daugiau siaubingų nusikaltimų. B.Obama dabar net nežada, kad Amerika labai greitai pasitrauks iš Irako ir net pritaria tam, kad tais atvejais, kai kyla grėsmė valstybei, leidžiama klausytis telefoninių pokalbių. Dėl to kairieji aiškina pradedantys nusivilti B.Obama ir tokį jo pozicijos pasikeitimą kai kurie kritikai jau spėjo pavadinti savotiška išdavyste.
Nuomonės keitimas – mąstymo požymis
Tačiau analitikai už tai naująjį prezidentą tik giria. Tokia jau B.Obamos prigimtis. Jis mąsto nepriklausomai ir todėl linkęs išklausyti abi puses. Jų nuomone, B.Obama – ne protekcionistas, kai kalba apie aplinkosaugą ir kad reikia ginti darbo jėgą. Jis suvokia rinkos galią ir pasisako už laisvąją prekybą. Toks jo pozicijos pasikeitimas rodo, kad būsimasis prezidentas sugebėjo išgirsti, ką sako ir kairieji, ir dešinieji ir jų pozicijas suderino. Būtent tai ir įrodo, kad B.Obama iš tiesų yra politikas, su kuriuo galima sieti savo viltis.
Jis pabrėžia, kad amerikiečiai visose srityse – nuo sveikatos iki aplinkos apsaugos – turi jausti pareigą vienas kitam ir kad vyriausybė privalo imtis aktyvių veiksmų užtikrindama lygias galimybes bei padėdama tiems, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia.
„Dar vienas išskirtinis B.Obamos bruožas – minimalizmas, – rašo laikraštis „The New Republic“. – Ne ta prasme, kad jis nori eiti mažais žingsneliais, o ta, kad teikia pirmenybę sprendimui, kuris būtų priimtinas pačių įvairiausių pažiūrų žmonėms. Net kai jis siūlo viziją, ta vizija yra minimalistinė, siekianti labiau patraukti nei atstumti, todėl ji ir palaiko amerikiečių tikėjimą. Jo nenoras mesti iššūkį prisiimant didelius įsipareigojimus, gali virsti tuo, kad jo ambicingus planus pavyks įgyvendinti, nepaisant kairiųjų nusivylimo ir piktų dešiniųjų karikatūrų.“
Be to, nė vienas politikas, ir nė vienas žmogus nemąsto visą laiką vienodai. Todėl ir B.Obamos požiūris kartais keičiasi, galų gale jam tenka ieškoti kompromiso. Svarbiausia, kad jis iš tiesų tiki Amerikos galimybėmis ir atgimimu, todėl nori pasinaudoti ne tik bendražygių, bet ir oponentų mintimis.
Pagarba oponentui
Daugybė amerikiečių norėtų, kad B.Obama būtų G.W.Busho antipodas. Tačiau B.Obama nori, kad politikai, pirmiausia, demokratai, girdėtų tai, ką sako respublikonai, nes kita pusė gali būti teisi. Jis nedemonizuoja savo oponentų. Pavyzdžiui, jis tvirtai pasisako už teisę į abortą, tačiau, pagarbiai ir su simpatija atsiliepia apie tuos, kurie nori išsaugoti užsimezgusią gyvybę. Jis niekada neužsipuola oponento motyvų. Kalbėdamas apie karą, bene labiausiai suskaldžiusį amerikiečius, B.Obama sako: „Yra patriotų, kurie priešinosi karui Irake, ir yra ir patriotų, kurie rėmė karą Irake“. Akivaizdu, kad jis visuomet įsiklauso į priešingų pusių argumentus.
„Savo smalsumu, noru pažinti, troškimu pastebėti visus reiškinio niuansus, dogmų atmetimu – B.Obama iš tiesų yra G.W.Busho antipodas. Jei G.W.Busho administracija visada veikė vadovaudamasi prezidento „instinktu“, tai iš B.Obamos administracijos tikimasi, kad ji remsis tik pateiktais įrodymais, – rašo Cassas R.Sunsteinas. – Jei G.W.Busho administracija atmesdavo nepritariančių nuomonę ir priešingą požiūrį laikydavo nelojalumu, B.Obama rinkosi patarėjus, kurie turėtų skirtingą požiūrį ir net mestų jam iššūkį. Todėl tai, kad B.Obama tarsi nusigręžė nuo kairiųjų ortodoksų, reikia vertinti ne kaip savo įsitikinimų išdavystę arba bandymą „pataikyti į centrą“. Tai daug daugiau – tai naujojo Ovaliojo kabineto šeimininko minties nepriklausomumas, doktrinų ir filtrų atmetimas, ką, deja, ne visada sugebėjo padaryti jo pirmtakai.“
