„Manau, kad Lenkija turi būti kiekvieno savo tautiečio motina, o ne pamotė“, – cituoja 83 metų dosniosios moters žodžius šalies naujienų agentūra PAP.
Pagyvenusios moters globotiniai Ščytnicos vietovėje netoli Legnicos apsigyveno butuose, kuriuos Z.Teliga-Martens gavo kaip kompensaciją už turtą, kurį jos motina po karo prarado Volynėje.
Legnicoje po Antrojo pasaulinio karo buvo dislokuotas didžiausias Lenkijoje sovietų kariuomenės dalinys. Raudonarmiečiams apgyvendinti šiame mieste ir jo apylinkėse buvo pastatyta daug pastatų, kurie žlugus komunizmui ir iš Lenkijos pasitraukus sovietų kariams, liko be šeimininkų.
Į Z.Teligai-Martens priklausančius butus pirmieji repatriantai iš Kazachstano atsikėlė 2000 metais. Manau, kad Lenkija turi būti kiekvieno savo tautiečio motina, o ne pamotė.
Nors tada juose nebuvo nei elektros, nei vandens, nei šildymo, žinia apie geradarę žaibiškai apskriejo Kazachstaną. Moteris gavo šimtus laiškų su prašymu padėti susirasti būstą istorinėje tėvynėje, nes viena iš galimybės apsigyventi Lenkijoje sąlygų – nuosavas būstas.
Iš viso į Lenkiją iš Kazachstano norėtų grįžti apie 30 tūkst. žmonių.
Lenkijos vyriausybė dar prieš 15 metų sudarė specialų komitetą repatriantams iš Kazachstano priimti.
Valsčiai ir apskritys buvo įpareigoti surasti jiems gyvenamąjį plotą ir darbą, tačiau įgyvendinti projektą sekėsi vangiai. Be to, repatriantai beveik nekalbėjo lenkiškai, o vietos gyventojai į juos žiūrėjo su nepasitikėjimu.
Neoficialiomis žiniomis, į buvusią SSRS prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ištremta daugiau kaip 1 mln. lenkų.
