-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

#Paskuipabėgėlius: kilogramas aukso ir mama su trimis vaikais ant šaligatvio

Izmire kitaip. Nebeliko baimės, kad kažkas tave stebi. Gausiai sutinkami europiečiai keletą pirmų valandų net privertė jaustis nejaukiai. Kažkas buvo keista ir neįprasta po Urfos ir Akcakales.
Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas su pabėgėliais Izmire (Turkija)
Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas su pabėgėliais Izmire (Turkija) / Vidmanto Balkūno nuotr.

Ryte judame Egėjo jūros krantine. Šios dienos tikslas – Izmiro turgus. Sako, kad čia viena populiariausių prekių yra gelbėjimosi liemenės. Norime tuo įsitikinti.

Turgų randame nesunkiai, bet be lietuviškų gariūninių prekių nieko daugiau nepavyksta aptikti. Paklaidžioję klausiame kelio pas vietinį juvelyrikos prekeivį. Žmogus išsilavinęs, puikiai moka anglų kalbą ir noriai mums padeda.

Beje, lyg tarp kitko juvelyras užsimena, kad praėjusią savaitę vienas siras bandė jam ir jo kolegoms parduoti kilogramą aukso. Nežinia, ar jam pavyko, bet pirminė mintis – šokiruoja.Pasirodo, ieškome visai ne toje vietoje. Pagrindinė pabėgėlių masė bazuojasi prie geležinkelio stoties. O aplinkinėse gatvelėse vyksta intensyvi prekyba ir sukasi juodieji verslo sandoriai – susitarimai dėl žmonių kontrabandos.

Vis bandau susidaryti nuomonę, kas gi tie pabėgėliai yra. Stereotipiškai didžioji dalis visuomenės mano, kad tai badaujantys, perkarusiais šonais vargšai kaimiečiai, kurie nebeturi namų. Ir neduok die, kas nors sužino, kad štai vienas ar kitas turi išmanųjį telefoną, brangius akinius ar net visą kilogramą aukso.... Tokius reikia esą iškart siųsti atgal nė nieko neklausiant.

Žiniasklaida mėgaujasi mažų vaikų ir moterų korta. Ir vakare, tvarkydamas nuotraukas, pats puikiai supratau, kad aš darau tą patį.

Manau, kad iš dalies dėl to kalta ir pati žiniasklaida. Iš šios dienos įspūdžių ir patirties tapo aišku (bent kol kas, gal vėliau nuomonė pasikeis), kad vis dėlto žiniasklaida mėgaujasi mažų vaikų ir moterų korta. Ir vakare, tvarkydamas nuotraukas, pats puikiai supratau, kad aš darau tą patį. Kitaip tariant, žurnalistai ir sukuria tą vargšo pabėgėlio įvaizdį. Moterį, kuri glaudžia prie krūtinės kūdikį. 

Apytiksliai skaičiuojant – vaikai ir moterys sudaro iki 5 procentų viso srauto, kurį mums teko matyti. Tačiau tvarkydamas nuotraukas supratau, kad vaikai ir moterys užima kokia 80 proc. mano padarytų vaizdų. Ir tas kaip ir suprantama – tai paveiku. Vaikai visuomet sukels gailestį, liūdesį ir visą puokštę kitų emocijų. O žiūrint į sveikų trisdešimtmečių veidus, skaitytojų išspausti ašaros nepriversi.

Deja, tiesa tokia, kad bent Izmire prie traukinių stoties didžioji dalis pabėgėlių yra būtent darbingo amžiaus vyrai. Ir toli gražu ne patys skurdžiausi. Nes vien persikėlimas į Lesbo salą jiems kainuoja 1000-1100 eurų. Viskas priklauso nuo Europos politikų kalbų. Jeigu žada sienas atidaryti – kaina kyla. Jeigu sako, kad uždaro – kaina krenta. O tai tik maža dalis viso kelio. Nors, tiesa, – labai svarbi. 

Paskui pabėgėlius: kelionės maršrutas
Paskui pabėgėlius: kelionės maršrutas
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Pabėgėliai Izmiro mieste Turkijoje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Pabėgėliai Izmiro mieste Turkijoje

Kalbinti vyrai dažniausiai sakė, kad jų žmonos ir vaikai namie. O jie bandys įsitvirtinti Europoje ir tada juos atsiskraidinti. Nors užmuškit, bet nesuprantu tokios logikos.... Jeigu yra pavojus – pirmiausia rūpiniesi vaikų ir šeimos gerove. Perkelsi juos į saugią vietą ir tik pats paskutinis, jeigu liks vietos, įlipsi į išplaukiantį laivą. O čia išeina kažkaip atvirkščiai: jūs čia pabūkite, o aš pažiūrėsiu Europoje, ką galiu padaryti dėl jūsų saugumo. Neįtikina kol kas manęs toks argumentas.

Kitas sutiktas jaunuolis sakosi iš Jemeno. Nieko neslėpdamas pasakoja, kad į Turkiją atvyko prieš kelerius metus, kai jo šalyje dar buvo visiška ramybė. Tačiau dabar jis planuoja plaukti su visa pagrindine srove pabėgėlių ir motyvuoti prieglobsčio prašymą tuo, kad jo šalyje vyksta karas bei jam ten nesaugu. 

Didžioji dalis yra ne bėgantys nuo karo baisumų ar persekiojimo, o tiesiog žmonės, ieškantys ekonominės naudos.

Šeima iš Sirijos. Matematikos mokytojas su savo žmona ir mažamečiu vaiku bėga nuo sunkumų. Nežinia, kodėl būtent dabar, nes karas ten vyksta ne pirmus metus. Bet jis pasiryžęs dirbti bet ką, kad tik išlaikytų šeimą. Tačiau pasidomėjus, ar grįš į Kobanę, kai ten baigsis karas, jis šypteli ir tarsteli: „In šala“ (kaip Dievas duos)...

Kita vertus. Net jeigu tau didelis pavojus ir negresia, bet ar nesinorėtų padaryti taip, kad šeima gyventų geriau ir saugiau? Gal šie žmonės į Europą žiūri, kaip kažkada dalis mūsų visuomenės žvelgė į Didžiąją Britaniją ir išsvajotąją Amerikos žemę: „Lietuva šūdas. Čia mažos algos, valdžioje idiotai, jie visi vagys, o vat UK tai visai kitaip į žmogų žiūri. Va, kažkas sako, kad nubėgo į Europą ir gauna šimtus eurų tiesiog nieko nedarydamas...“

Kažkodėl iki šiol manau, kad šioje bangoje pabėgėlių, dėl kurio Europa eina iš proto ir net grasina susipykti tarpusavyje, didžioji dalis yra ne bėgantys nuo karo baisumų ar persekiojimo, o tiesiog žmonės, ieškantys ekonominės naudos. Migrantai.

Suprantu, kad tuoj visiems iškils akyse vaiko kūnelis Turkijos pakrantėje. Tačiau manipuliuoti jausmais rodant vaikų ir moterų nuotraukas yra paprasčiausias ir banaliausias kelias. Nors šios kategorijos žmonių yra vos keletas procentų. Tėvas, pasmerkęs savo sūnų žūti jūroje, po to jo kūną pasiėmė ir palaidojo mieste, iš kurio pabėgo, ir liko jame toliau gyventi. Tai dėl ko buvo rizikuojama? Ir ar tai tikrai vienintelis kelias?

Žiūrėti į motinos, su trimis vaikais įsikūrusios ant šaligatvio, akis – nėra lengva. 

Neslėpsiu – tų kelių procentų, iškrentančių  iš bendros masės, man tikrai labai gaila. Jeigu tik prireiktų – šiems vaikams ir šeimoms padėčiau viskuo, kuo galiu.

Kad ir šiandien... Žiūrėti į motinos, su trimis vaikais įsikūrusios ant šaligatvio, akis – nėra lengva. Nors tos akys nėra liūdnos. Regis, netgi džiaugiasi, kad jai rodomas toks dėmesys – ji fotografuojama.

Kitas klausimas – man kol kas iškylantis – žmonių kontrabandininkai ir sienos saugumas. Netikiu, kad Turkija negali susitvarkyti su sienos apsauga. Dešimtys tūkstančių žmonių kerta jos sienas valtimis kone visiškai laisvai. Tai tarsi svetima kariuomenė keliauja, ir niekas nieko. 

Gal tai tiesiog naudinga – kam laikyti migrantus savo šalyje, kai gali juos tiesiog paleisti į kitą šalį?

Kol kas man viskas labai įdomu. Kokią nuomonę aš susidarysiu ateinančiomis dienomis? Kaip keisis ji dėl to, ką pamatysiu, išgirsiu ir pajausiu? Nemanau, kad tai bus vientisa ir paprasta mintis, kaip kad jos nėra ir dabar. Tačiau labai norėčiau, kad ji būtų arčiausiai tiesos ir ją galėčiau perduoti visiems kitiems, kurie neturi galimybių patys įsigyventi į pabėgėlių kelią ir jo peripetijas.

LAUKITE TĘSINIO

#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos-Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius