Maskva bandė veikti atsargiai, siųsdama žvalgybos agentus ir perrengtus karius, kurie buvo įvardinti kaip „žalieji žmogeliukai“, tačiau pastaraisiai mėnesiais kortos buvo mestos atvirai – pasirodė reguliariosios kariuomenės pajėgos, sunkioji artilerija ir kita moderni ginkluotė. Sutariama ir dėl to, kad Rusijos agresija kenkia Europos saugumui ir pažeidžia tarptautinės teisės normas.
Deja, bet griežto Vakarų atsako, sulaikančio Rusiją nuo tolesnių panašių žingsnių nesulaukėme. Dar blogiau tai, kad Vakarai nesugebėjo atskirti Rusijos nusikaltimų ir reaguoti į juos su atitinkamu griežtumu. Grubūs Rusijos humanitarinių normų ir ypač karinių veiksmų pažeidimai turėjo sulaukti žymiai daugiau Vakarų kritikos.
Atsakas turėjo būti ne tik ekonominių ir politinių sankcijų pavidalu, bet ir pradėtais tyrimais Hagos tarptautinių nusikaltimų tribunole. Maskvos organizuota Krymo aneksija, rytų Ukrainos invazija pažeidžia Jungtinių Tautų susitarimus, daugybę Europos sutarčių, bet Tarptautinis baudžiamasis teismas turi nepakankamai teisinių galimybių pradėti šios agresijos vertinimą.
Jis turi žymiai platesnę galią spręsti dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir grubių 1949 metų Ženevos konvencijos pažeidimų. Nėra jokių abejonių, kad daugybė tokių pažeidimų buvo įvykdyta Rusijos karių ir jos remiamų sukilėlių rankomis.
Du rimčiausi atvejai – praėjusių metų liepos 17 dieną įvykdytas Malaizijos oro linijų keleivinio lainerio numušimas ir šių metų sausio 24 dienos ataka Mariupolyje. Abu įvykius sieja taikymasis į civilius gyventojus ir daugybė aukų. Šios atakos puikiai parodo kaip šie kovotojai vertina civilius gyventojus, rengdami tokius išpuolius, kurie pražudytų kuo daugiau žmonių.
Pasak šių kovotojų, jie pažeidinėjo Ženevos susitarimą, remdamiesi savo vado Vladimiro Putino įsaku. Svarbu pastebėti, kad Tarptautinis baudžiamasis teismas turi teisinę galimybę vertinti įvykius Ukrainoje, mat ši šalis yra pasirašiusi Romos statutą ir patvirtinusi jo galiojimą, tačiau šalies Konstitucinis teismas yra paskelbęs, kad kai kurie Statuto punktai nėra suderinti su Ukrainos konstitucija (Rusija taip pat yra pasirašiusi šį statutą, tačiau taip niekada ir neratifikavusi).
Nors Ukraina ir nėra šio teismo narė, tačiau ji jau yra išimties tvarka suteikusi teisę teismui tirti kaltinimus nusikaltimais žmoniškumui buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdymo metu (turimas omenyje valdžios elgesys nuo 2013 metų lapkričio iki kitų metų vasario mėnesio, kai protestų Maidane metu buvo šaudoma į beginklius protestuotojus).
Krymo aneksija ir Rusijos invazija į Ukrainą įvyko vėliau, tačiau niekas netrukdo Hagos teismui Ukrainos prašymu įtraukti ir šiuos atvejus į tyrimą. Tokio tyrimo svarbą dar labiau padidintų savo atstovus teisme turinčių šalių parama procesui.
Tarptautinių nusikaltimų teismas jau senokai bando išplėsti savo veiklos ribas. Jis netgi įtraukė Palestiną į savo narių gretas, nors šioji sunkiai gali atitikti suverenios valstybės apibrėžimą. Dar prieš tai šis teismas Hagoje buvo paskelbęs, kad tirs Izraelio karinės operacijos eigą Gazos ruože ir pateiks savo išvadas.
Šių sprendimų teisinis pagrindas smarkiai šlubuoja, kaip ir dar daugiau abejonių kelia bandymas veltis į konflikto Vidurio Rytuose sprendimą. Nei vienas iš šių sprendimų nepadėjo Hagos teismui įgyti didesnį autoritetą ir įrodyti savo politinį nepriklausomumą.
Tiesa, teismo nesugebėjimas reaguoti į Maskvos karinius nusikaltimus dar labiau sustiprina abejones jo veiksmingumu. Tai ypač pavojinga, nes šis teismas buvo sukurtas būtent tam, kad karo nusikaltėliai nebeturėtų imuniteto ir tam, kad sprendimus sektų teisiniai argumentai, o ne politiniai interesai.
Toks Tarptautinio baudžiamojo teismo neefektyvumas turėtų kelti nerimą ne tik Europos valstybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, bet ir Tarptautiniam Raudonojo kryžiaus komitetui, kuris ir organizavo Romos statuto sukūrimą ir pasirašymą.
Nesugebėjimas priversti Maskvą atsakyti už jos veiksmus, tik dar labiau paakins žengti tolesnius žingsnius. Pragmatiškumas ir teisinių normų laikymasis skatina ištaisyti šią klaidą. Tai yra retas atvejis tarptautiniuose santykiuose ir į jį neturėtų būti pažvelgta pro pirštus.
Jei Europos lyderiai svarsto, kaip atsakyti į Rusijos agresiją, jos karo nusikaltimų svarstymas Hagos tarptautiniame baudžiamajame teisme, turėtų būti vienas iš pirmųjų punktų programoje.
