Intensyvių politinių permainų laikais tikslas įstoti į ES toms šalims buvo stabilumo ir demokratijos garantas. Narystei būtinos reformos suteikė daugiau asmeninių laisvių ir davė postūmį Rytų ir Vidurio Europos ūkio plėtrai – europinė taikos ir gerovės erdvė dabar jungia jau pusę milijardo žmonių.
Po plėtros pasaulyje išaugo bendras Europos autoritetas: galime tvirčiau reikšti interesus daugiašalėse derybose dėl prekybos ir spręsdami pasaulinius uždavinius, pavyzdžiui, ūkio plėtros ir kovos su klimato kaita. Tapome gerokai pajėgesni tinkamai reaguoti į krizes, kad ir taikos palaikymo operacijomis.
Išaugęs darbo vietų skaičius ir prekybos mastas akivaizdžiai rodo, kad plėtra į rytus davė apčiuopiamos ekonominės naudos visoms valstybėms narėms. Per 10 metų prekių mainai tarp vadinamųjų senųjų ir naujųjų valstybių narių išaugo bemaž tris kartus: nuo 175 mlrd. eurų 1999 metais iki 500 mlrd. eurų 2007-aisiais. Dar iškalbingesni yra tuo pačiu laikotarpiu penkis kartus suintensyvėję prekių mainai tarp naujųjų ES šalių: nuo 15 iki 77 mlrd. eurų.
Plėtra lėmė ir tai, kad nuo 2004 metų iki dabar ES ištikusios krizės naujosiose valstybėse narėse užimtumas kasmet vidutiniškai augo 1,5 proc., o senosiose – tik 1 procentą. Nepaisant anksčiau tvyrojusios baimės, iš senųjų ES šalių į naująsias perkeltas darbo vietų skaičius nebuvo žymus. Tai patvirtina ir faktas, kad net prasidėjus dabartinei ūkio recesijai plėtra netapo sunkumų priežastimi - priešingai, ji gali padėti gaivinti ekonomiką.
Recesija naujosiose valstybėse narėse anaiptol nereiškia, kad ekonomika auga senosiose, netgi priešingai. Todėl ES remia naujųjų ES narių ir valstybių kandidačių ekonominį stabilumą. Tai prasmingas solidarumo ženklas ir kartu teisingai suvokti ES interesai.
Nepasitvirtino baimė, kad Sąjungą sudariusios 27 valstybės tiek ginčysis, jog ims strigti sprendimų priėmimo procesas. ES tęsia darbą ir priima sprendimus svarbiausiais politiniais klausimais, pavyzdžiui, aktyviai reaguoja į ūkio nuosmukį ir kovoja su klimato kaita.
Per 5 metus mes nemažai išmokome. 2004-2007 metais įstojus naujoms šalims, mūsų plėtros politika tapo nuoseklesnė ir dabar apima visus Vakarų Balkanus bei Turkiją. Pietryčių Europos regiono tautoms vieningos Europos modelis yra labai patrauklus, ir būtų išmintinga visapusiškai išnaudoti jų palankumą.
Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jacques'as Delors'as yra sakęs, kad 27 narių šeimai reikia laiko subręsti, bendrai dvasiai puoselėti ir vieniems kitų psichologijai bei tradicijoms suvokti. Sąjunga stiprės tęsiant vidaus reformas taip, kad jos duotų tokių rezultatų, kokių tikisi jos piliečiai. Lisabonos sutartis padarys ES veiksmingesnę ir demokratiškesnę, pajėgesnę įtvirtinti pasaulyje mūsų bendras vertybes ir interesus.
Mes taip pat tęsime sėkmingą Pietryčių Europos stabilizavimo politiką – plėtrą. Nevalia mesti darbo, kurio vertė to regiono taikos ir visuomenės pažangos labui neįkainojama, nes mūsų pastangos atitinka pagrindinius Europos ir europiečių interesus. To regiono gyventojus su Europa sieja istorija, kultūra ir ekonomika. ES jiems padeda įgyvendinti demokratiškai pasirinktą teisėtą norą tapti europiečiais politinės integracijos prasme.
Net ir labiausiai skubant, pirmoji nauja narė, veikiausiai Kroatija, įstos ne anksčiau, nei bus ratifikuota Lisabonos sutartis. Laikas nespaudžia: vienu metu mes galime integraciją ir didinti, ir intensyvinti, t. y. tinkamiausiu būdu kurti stiprią vieningą Europą.
Tai verta prisiminti mąstant apie Europos integraciją, kai minime abi didžiąsias šių metų sukaktis.
