Artėdamas prie elektrinės jis matė daugybę kareivių.
„Iš pradžių nebuvo jokios informacijos – viskas anuomet buvo įslaptinta“, – AFP sakė dabar 78 metų I.Mahala, stovėdamas savo miesto, esančio netoli Kijevo, centrinėje aikštėje.
„Galvojau, kad atvažiuoju savaitei, bet pasirodė, kad turėjau likti ten metus“, – sakė jis.
I.Mahala tada nežinojo, kad keliomis valandomis anksčiau elektrinės ketvirtasis reaktorius, kurį jis padėjo pastatyti, per saugumo patikrinimą sprogo.
Kol Sovietų Sąjungos valdžia žūtbūt stengėsi užkirsti kelią informacijos apie katastrofą nutekėjimui, radioaktyvūs debesys sklido, o pats reaktorius švytėjo.
„Buvo raudonas šviesos stulpas ir naktį jis buvo ypač gerai matomas, – sakė I.Mahala. – Jis švytėjo raudonai kelias dienas.“
Kito sprogimo grėsmė
I.Mahala buvo vienas pirmųjų maždaug iš 600 tūkst. „likvidatorių“, daugiausia – kariškių, milicininkų, ugniagesių ir valstybės tarnautojų, kurie per kelerius metus buvo Maskvos nusiųsti – kone be jokių apsaugos priemonių – padėti gesinti reaktoriaus gaisro ir valyti apylinkių.
„Apsaugos priemonių nebuvo – visa tai buvo atvežta vėliau. Buvo tik pareigos jausmas“, – sakė I.Mahala.
Tie, kas katastrofos vietoje dirbo iškart po sprogimo, turėjo dar skubiau spręstiną rūpestį.
Ekspertai nerimavo, kad radioaktyvios medžiagos gali nutekėti į apsauginį baseiną po reaktoriumi ir sukelti antrą, galingesnį sprogimą, kuris keltų pavojų milijonams žmonių Kijeve, esančiame už maždaug 100 km į pietus.
Tų metų gegužę I.Mahalai ir dar 10-čiai savanorių buvo pavesta pasinaudojant specialia įranga pragręžti baseino 2 m storio sieną ir patikrinti.
Dirbusi keturias dienas komanda su palengvėjimu išsiaiškino, kad blogiausi nuogąstavimai neturi pagrindo.
„Kai pragręžėme skylę, pasirodė, kad ten viskas tylu ir ramu. Mums nereikėjo evakuoti Kijevo“, – sakė I.Mahala.
Gelbėtojai „krito kaip musės“
Praėjus 30-čiai metų, I.Mahala vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele, bet sako, kad nepatyrė rimtų sveikatos problemų. Vis dėlto jis pripažįsta, kad yra vienas iš laimingųjų.
„Atvyko žmonės, kuriuos vadinome partizanais, – vaikai, kuriuos mobilizavo armija. Jie davė jiems po šalmą ir švininę prijuostę. Po penkerių metų tie kareiviai ėmė kristi kaip musės“, – pasakojo I.Mahala.
Jis jaučia ypatingą pagarbą tiems, kas prisiėmė didžiausią riziką valydami nuo sprogusio reaktoriaus stogo radioaktyvų grafitą, kurį šalia po žeme laidojo radijo bangomis valdomi buldozeriai.
Jų elektrinė įranga dėl radiacijos nuolat gesdavo.
„Ugniagesiams teko didžiausias tos pirmosios bangos smūgis. Įranga liovėsi dirbusi, bet žmonės laikėsi tvirtai“, – sakė I.Mahala.
