Minios maldininkų iš viso pasaulio, susirinkusių 400 tūkst. žmonių talpinančioje aikštėje priešais Fatimos Rožinio Marijos baziliką, džiaugsmingai šaukė, kai kurie verkė.
Daugelis ceremoniją stebėjo per didžiulius ekranus, įrengtus aplinkinėse gatvėse. Vatikanas nurodė, kad ceremoniją stebėjo iš viso apie pusė milijono tikinčiųjų.
„Skelbiame palaimintuosius Francisco Marto ir Jacintą Marto šventaisiais“, – argentinietis pontifikas pareiškė priešais baltą baziliką, kurioje palaidoti šie brolis ir sesuo. Už jo nugaros kabojo du didžiuliai šių piemenėlių portretai.
„Įtraukiame juos į šventųjų sąrašus; skelbiame, kad jie turi būti gerbiami Bažnyčios kaip šventieji“, – pridūrė Pranciškus.
Tikima, kad į šiaurę nuo Lisabonos esančioje Fatimoje nuo 1917 metų gegužės iki spalio Marija šešiskart apsireiškė trims avis ganiusiems, neturtingiems, menkai raštingiems vaikams. Apsireiškimų metu Jacintai Marto buvo septyneri, jos broliui Francisco Marto – devyneri, o jų pusseserei Lucia dos Santos – 10 metų.
Teigiama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Bažnyčia Portugalijoje buvo persekiojama, piemenėliams pasirodžiusi Marija apreiškė tris paslaptis.
Manoma, kad jose buvo perspėjama apie Antrąjį pasaulinį karą ir komunistinės Rusijos iškilimą.
Francisco mirė 1919-aisiais, o Jacinta – 1920-aisiais per ispaniškojo grupo epidemiją, apėmusią Europą baigiantis karui.
Lucia savo ruožtu tapo vienuole ir per savo gyvenimą susitiko su keliais popiežiais, įskaitant velionį Joną Paulių II. Ji mirė 2005 metais, būdama 97-erių. Jau pradėtas bažnytinis procesas, kuriuo siekiama ją taip pat paskelbti šventąja.
Du stebuklai
Kanonizacijos pamaldos šeštadienį vyko minint pirmojo Dievo Motinos apsireiškimo Fatimoje 100-asias metines.
Jacintai ir Francisco Bažnyčia oficialiai sieja su dviem stebuklais.
Vienu iš šių stebuklų laikomas 2013-ųjų nutikimas, kai penkiametis Lucas iš Brazilijos iškrito pro langą iš daugiau šešių metrų aukščio, patyrė sunkią galvos traumą, bet neįtikėtinai greitai atsigavo.
Jonas Paulius II paskelbė Jacintą ir Francisco palaimintaisiais 2000 metais, po kelių dešimtmečių diskusijų apie įvykius Fatimoje ir jų reikšmę. Beatifikacijos procesas buvo pradėtas 1999 metų birželio mėnesį, kai buvo pripažintas prie vežimėlio prikaustytos Maria Emilia Santos stebuklingo išgijimo stebuklas – savo maldas Jacintai skyrusi moteris pradėjo vaikščioti 1989 metų vasario 20 dieną, kai buvo minimos Jacintos mirties metinės.
„Gydytojai, tarp jų netikintys, negalėjo paaiškinti jos pasveikimo“, – žurnalistams Fatimoje ketvirtadienį sakė M.E. Santos tėvas Joao Batista.
Jonas Paulius II laikomas itin su Fatima susijusiu popiežiumi. Jis tikėjo, kad tik dėl Dievo Motinos įsikišimo liko gyvas per pasikėsinimą jį nužudyti Vatikano Šv.Petro aikštėje 1981 metų gegužės 13 dieną, minint pirmojo Fatimos apreiškimo metines.
Stebuklas ar haliucinacijos?
Kalbos apie Fatimą ir jos stebuklus yra vertinamos prieštaringai. Net Katalikų Bažnyčia ir Vatikanas yra labiau linkę pabrėžti vaikų išskirtines dorybes, o ne jų antgamtiškas galias.
Tuo metu, kai esą įvyko Marijos apreiškimai, vietos valdžia laikė piemenėlius ramybės drumstėjais ir netgi trumpam buvo juos uždariusi į kalėjimą, bet galiausiai paleido spaudžiant visuomenei.
Nors Dievo Motiną sakė regėję tik minėti trys vaikai, tuo metu įvyko ir kitų keistų reiškinių. Paskutinio apreiškimo dieną, 1917 metų spalio 13-ąją, jo pamatyti buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių. Keletas liudininkų pasakojo matę kaip saulė „šoka danguje“.
Ar tai buvo stebuklas, ar kolektyvinė haliucinacija, paskatinta kokio nors gamtinio reiškinio?
Katalikai šia tema nesutaria iki šiol.
Oficialiai Fatimos pranašystes „vertomis tikėjimo“ Bažnyčia oficialiai pripažino 1930 metais. Nors „šokančios saulės“ reginys niekada nebuvo pripažintas stebuklu, popiežius Pijus II savo 1954 metų enciklikoje Fatimos Mergelės apsireiškimus pavadino „stebuklingais“.
Paprastai regėjimų ir stebuklų pripažinimas būna ilgas ir atsargus procesas, siekiant nepakenkti Bažnyčios patikimumui.
Kalbos apie apsireiškimus ir stebuklus, kurių nėra Biblijoje, priimtinos ne visiems, bet Katalikų Bažnyčia vis dėlto labai dėmesingai vertina liaudišką pamaldumą – maldos ir garbinimo formas, įkvėptas tikinčiųjų kultūros ir patirties, o ne religinio mokymo.
Pavyzdžiui, Vatikanas iki šiol nepripažino nuo 1981 metų besikartojančių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Bosnijos Medžiugorjės mieste, bet išsiuntė specialų pasiuntinį milijonų ten apsilankančių tikinčiųjų „poreikiams“ išsiaiškinti.
