„Mes atvykome į Okrestino gatvę apie vidurnaktį ir iki septynių ryto vežiojome žmones“, – kaip leidžia žvaigždėtas rugojūčio naktis, pasakoja Kristina Bulgajenko.
Tokių kaip ji, tūkstančiai. Visi jie stengiasi padėti tiems, kurie buvo sulaikyti, mušami ir kankinami vien dėl to, kad šią savaitę išėjo į gatves. pagalbos sulaukia ir tie, kurie valandų valandas stovi gyvose grandinėse miestų gatvėse ir, žinoma, tie, kuriems po pareigūnų smurto tenka gydytis ligoninėse.
Dar pirmąją protestų naktį Minsko centro gyventojai suprato, kad net ir neidami į gatvę gali pasitarnauti protestuotojams. Jie ėmė palikinėti savo namų duris neužrakintas ir iš balkonų šūkiais pranešdavo laiptinės durų kodą tiems, kurie bandė pabėgti nuo omonininkų.
Prie dažnos laiptinės buvo supakuoti ir palikti pirmosios pagalbos reikmenys. Protestuotojams buvo siūloma kava, dalijamos gėlės ir saldainiai. Vienas vyriškis pirmai pasitaikiusiai protestuotojai įteikė didelį pliušinį meškiuką.
Ir vos ligoninės medikai pranešė, kad sužeistiesiems trūksta drabužių, vietinio Ždanovičiaus turgaus prekeiviai jų surinko didžiulį maišą. Tarp tų, kurie nedvejojo padėti, buvo Elena Tkacheva, 59 metų moteris iš Ždanovičių.
„Ligoninės medikai man pasakė, kad aukoms skubiai reiktų drabužių. Kreipiausi į savo draugus, kurie prekiauja dėvėtais drabužiais Ždanovičiuje. Jūs turėjote pamatyti, kaip žmonės rinko paramą! Ne tik padėvėtus, bet ir naujus drabužius iš savo palapinių. Imkit, sakė jie, surinksime bent krepšį. Turgaus lankytojai irgi prisidėjo – tučtuojau pirko kelnes, apatinius sužeistiesiems. Išsinešiau didžiulį krepšį“, – TUT.by pasakojo moteris.
Grįždama į ligoninę moteris tikino per ašaras nemačiusi kelio – taip sugraudino žmonių gerumas.
Pasak jos, smarkiai prisidėjo ir jaunimas, dirbantis IT sektoriuje. Jaunuoliai į ligoninę pristatė tiek maisto, kad pacientai nesugebėjo jo suvalgyti ir jis buvo išdalintas Okrestino gatvėje išlaisvinamų artimųjų laukiantiems baltarusiams.
28 m. Vladas Ostrovskis, dirbantis IT įmonėje, buvo vienas tų, kurie nutarė nelikti abejingais. Jis rūpinosi tais, kurie buvo paleidžiami iš laikinojo sulaikymo centros Okrestino gatvėje, Minske. Šią savaitę Vladas beveik nemiegojo.
„Bet aš nesiskundžiu. Tai yra laisvas daugelio savanorių pasirinkimas. Svarbiausia – padėti žmonėms“, – teigė jis TUT.by.
Būtent Okrestino gatvėje dabar galima geriausiai pamatyti, kiek Baltarusijoje yra geradarių. Medikai čia savanoriškai teikia pirmąją pagalbą, dalijamas maistas, vanduo, daugybė vairuotojų pasirengę išlaisvintus nukankintus žmones saugiai parvežti namo.
Kai trečiadienį buvo paskelbta apie tai, kad sulaikytieji jau bus paleidžiami, būta ir chaoso. Vos socialiniuose tinkluose pasirodė žinutės, kad reiks pagalbos, padėti norinčių atsirado net daugiau nei reikėjo.
„Susidarė transporto spūstys Okrestino gatvės link. Buvo daugybė vairuotojų. Net teko paprašyti dalies jų, kad grįžtų namo ir ir imtis korodinuoti pagalbą, nes minia nervino areštinės darbuotojus“, – pasakojo Vladas.
Sulaikymo izoliatoriaus pareigūnų prašymų buvo griežtai laikomasi. O jie reikalavo susirinkusius būti be jokios nacionalinės simbolikos, nemojuoti vėliavomis, nestovėti važiuojamoje kelio dalyje, neskanduoti. Bet svarbiausia, susirinkusiems buvo griežtai uždrausta ploti. Ir ne tik todėl, kad to reikalavo pareigūnai, o ir todėl, kad išlaisvintieji pranešė, jog sulig kiekvienu plojimu viduje įkalinti žmonės sulaukdavo smūgių.
Sulaikytųjų išlaisvinimo laukiantiems artimiesiems atsirado ir galimybė bent trumpai pailsėti. „Point Minsk“ nakvynės namų vadovas 34 metų Valerijus Borisenko atlaisvino 8 iš dvylikos turimų kambarių, kad juose galėtų prisiglausti nežinioje paras leidžiantys žmonės.
Pareigūnų smurto, pasak Valerijaus, neišvengė ir jo svečias iš Kinijos. Ieškojo jo visur ir tik ketvirtadienį paaiškėjo, kad vyras buvo sulaikytas, nes kartu su pareigūnais atvyko pasiimti paso.
„Kai jį išleis, leisiu apsistoti nemokamai, kol atsigaus“, – sako Valerijus.
84 metų Evdokijos pagalba taip pat pasirodė reikalinga. Ji pripažįsta, kad pati nė nebūtų sugalvojusi, kuo galėtų prisidėti, bet kai dukra pasakė, kad žmonės jai į namus neš maistą, o pensininkei teks jį supakuoti porcijomis, ji neatsisakė.
Dabar į senolės namus plūsta žmonės nešini šokoladu, sultimis, sausainiais ir servetėlėmis, o ji viską skirsto ir pakuoja.
