Praėjusį mėnesį numuštas „Malaysian Airlines“ lėktuvas atvėrė akis visiems (net ir JAV prezidentui Barackui Obamai ir kai kuriems Vakarų Europos lyderiams) – kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra milžiniška grėsmė taikai pasaulyje.
JAV ir ES galų gale (vėliau, nei turėjo tai padaryti) paskelbė finansines sankcijas Rusijos energetikos kompanijoms, bankams, net atskiriems žmonėms – V.Putino draugams oligarchams.
Sankcijų paskelbimas yra teisinga strategija. Tačiau net ir Vakarų lyderiai ne visiškai supranta, koks yra šių sankcijų tikslas.
Remiantis JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos vadovų pareiškimais, sankcijų tikslas yra nubausti V.Putiną ir priversti jį suprasti savo klaidas. Kitaip sakant, jie siekia, kad V.Putinas pasisotintų Krymu ir nesigvieštų daugiau Ukrainos teritorijos. Labiausiai jie nori, kad jis nekištų nagų ir už Ukrainos ribų – nekeltų grėsmės nepriklausomoms valstybėms, tokioms kaip Baltijos šalys.
Niekada. Jeigu galima išmokti vieną pamoką iš Europos istorijos (arba iš vaikystės vargingame rajone, o ne išpopintoje privačioje mokykloje), tai ji yra tokia – tokie galvažudžiai kaip V.Putinas nesustoja dėl to, kad būna nubaudžiami arba kad galų gale suvokė savo klaidas. Jie gali iškęsti didelį skausmą ir jie nesugeba pakeisti savo elgesio. Jie taip pat elgiasi tol, kol kas nors galų gale juos visiems laikams nuramina pasiuntęs į nokautą.
Tokie galvažudžiai kaip V.Putinas nesustoja dėl to, kad būna nubaudžiami arba kad galų gale suvokė savo klaidas
Todėl tikrasis sankcijų strategijos tikslas turėtų būti siekis, kad rusai, kurie laiko V.Putiną valdžioje (arba jį ten toleruoja) suduotų tą nokautuojantį smūgį.
Mieliau perimtų „Kaiser Aluminum“, o ne Kijevą
Norint priversti šiuos rusus veikti, reikia kuo greičiau padidinti jau ir dabar esantį atotrūkį tarp jų finansinių interesų ir V.Putino politinių ambicijų.
Rusijos verslininkams iš tikrųjų nerūpi nei Ukraina, nei V.Putino beprotiškas noras atkurti senąją imperiją. Jie kaunasi susitikimų kambariuose, o ne mūšių laukuose. Jie kur kas labiau norėtų „užimti“ „Kaiser Aluminum“ korporaciją nei Kijevą.
Rusijos oligarchai yra viena įžūliausių, savanaudiškiausių ir visokeriopai nemaloniausių milijardierių gauja visoje istorijoje. Netgi sąvoka „naujieji turtuoliai“ neperteikia jų pomėgio demonstruoti savo turtus. Viskas, kas jiems rūpi, yra jų jachtos, jų privatūs lėktuvai, jų blondinės gražuolės meilužės, jų milijonų dolerių vertės būstai Londone, Niujorke ir Italijoje bei milžiniškos sąskaitos prabangiuose restoranuose.
Ar jie pasiryžę atsisakyti viso to dėl Donecko? Arba dėl Rygos? Talino? Galbūt juokaujate?
Būtent todėl sankcijos veiks, jeigu JAV ir Europos lyderiai vis labiau verš veržles, jeigu vis labiau sunkins Rusijos verslininkams užsiiminėti verslu, o pleibojams oligarchams gyvenimą vers vis niūresniu (pavyzdžiui, neleis jų privatiems lėktuvams tūpti oro uostuose). Ir jeigu JAV bei ES šiems rusams vis atvirai ir viešai sakys, kad visa tai baigsis tą akimirką, kai V.Putinas paliks Kremlių.
Ar Rusijos oligarchai pasiryžę atsisakyti viso to dėl Donecko? Arba dėl Rygos? Talino? Galbūt juokaujate?
Rusija po V.Putino gali ir netapti tokia demokratine šalimi, kaip Vakarai – bent jau kurį laiką.
Tačiau be V.Putino valdžioje Rusija nebebus grėsmė taikai pasaulyje. Taip yra todėl, kad dabartinė Rusija yra panašesnė ne į senąją Sovietų Sąjungą, o į šeštojo dešimtmečio Lotynų Amerikos diktatūras.
Sovietų Sąjunga buvo policinė valstybė, kurioje Komunistų partija vadovavo viešam ir privačiam gyvenimui visoje Sąjungoje. Nedaug kas iš tikrųjų keisdavosi, kai vieną Komunistų partijos vadovą keisdavo kitas.
Naujoji Rusija yra vieno žmogaus šou. Nors V.Putinas mėgsta apie save galvoti kaip apie Josifą Staliną, jis panašesnis į Argentinos Chuaną Peroną (na, Ch.Peroną su atominiu ginklu), ir labai mažai tikėtina, kad jo įpėdinis seks V.Putino pėdomis Ukrainoje ir toliau kels grėsmę politiniam stabilumui Europoje.
V.Putino įpėdinis gal ir nebus vienas iš Rusijos demokratinio mąstymo žvaigždžių – tokių kaip Garis Kasparovas, tačiau jis tikriausiai daugiau dėmesio turės skirti Rusijos ekonomikai, o ne Rusijos imperijos atkūrimui.
V.Putinas yra jų problema – ne Vakarų
Kalbant paprastai, Vakarams reikia pasistengti, kad nuo sankcijų kenčiantiems Rusijos verslininkams ir oligarchams būtų visiškai aišku, kad V.Putinas yra jų problema, o ne Vakarų. Šiems žmonėms gal ir trūksta politinio supratingumo, bet jie nėra kvaili. Nereikės daug laiko, kol grupė jų susirinks tyliam susitikimui pasikalbėti, kas būtų geriausia Rusijos ateičiai.
Jeigu vienintelis būdas V.Putiną išvyti iš Kremliaus – išnešti kojomis į priekį su kulkos skyle jo pakaušyje – Vakarams tiktų ir tai
Kadangi subtilumu su rusais nieko nepasieksi, JAV prezidentas ir Europos lyderiai Rusijos verslininkams turi labai aiškiai duoti suprasti, kad Vakarams visiškai neįdomu, kaip jie išspręs V.Putino problemą.
Jeigu jie įkalbėtų V.Putiną palikti Kremlių, o jis būtų išlydėtas su kariniais apdovanojimais ir patrankų salvėmis – Vakarams tiktų.
Jeigu V.Putinas yra pernelyg užsispyręs, kad pripažintų, jog jo karjera – baigta, o vienintelis būdas jį išvyti iš Kremliaus – išnešti kojomis į priekį su kulkos skyle jo pakaušyje – Vakarams tiktų ir tai.
Vakarai neprieštarautų ir dėl kitokio teisingumo įvykdymo. Pavyzdžiui, jeigu kai kitą kartą V.Putinas parskridinės į Maskvą iš viešnagės pas savo gerus draugus Kuboje, Venesueloje ar Irane, o jo lėktuvą numuštų kažkokia neaiški sukarina grupuotė, kuri kažkaip – niekas nežino, kaip – sugebėjo gauti raketų „žemė-oras“.
