„Tai atsitraukimas. Atsitraukimas prie Talino“, – pareiškė 73 metų atsargos pulkininkas Hennas Karitsas. Jis anksčiau buvo Estijos Pasienio apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas, todėl turi teisę taip kalbėti.
Jis rodo 1990 metų pradžioje Estijos vyriausybės priimtą nutarimą, kuriuo jo žinybai nurodyta perimti daugiau nei 40 buvusios Sovietų Sąjungos pasienio užkardų, kurios tapo nepriklausoma vėl tapusios Estijos valstybės nuosavybe.
Tarp šių objektų buvo ir 6-oji pasienio užkarda: aptverta ir saugoma 17 000 kv. metrų teritorija Talino pašonėje, 600 metrų nuo jūros.
„Ten yra pasienio užkardos pastatas, gyvenamasis karininkų namas, transporto bazė, dirbtuvės ir garažai, patalpos ryšio priemonėms, budėtojų patalpa, ginklinė, sporto salė, valgykla ir virtuvė“, – prisimena H.Karitsas.
Kitaip bus problemų su Maskva
Šis kompleksas, pastatytas 1980 metais Maskvoje vykusių olimpinių žaidynių išvakarėse, ne be reikalo buvo geidžiamas kąsnis.
Taline tuomet turėjo vykti buriavimo regata, todėl Sovietų Sąjungos KGB šios pasienio užkardos prireikė tam, kad stebėtų atvykstančius užsienio turistus.
1992 m. rudenį H.Karitso komanda atvyko perimti pasienio užkardos. Procedūra įvyko be ekscesų, tačiau sovietų pasienio kariuomenės karininkai atsisakė atlaisvinti gyvenamąjį namą. „Jie jau buvo civiliai, tačiau vis tiek ten gyveno. Mums pasakė, kad jie dabar dirba Rusijos ambasadoje”, – prisimena H.Karitsas.
Kurį laiką buvę Rusijos karininkai užkardos teritorijoje buvo su sargybą ėjusiais estų kariais, nes kompleksą turėjo perimti Estijos ginkluotosios pajėgos. Tačiau 1993 m. rudenį įvykiai pasisuko netikėta linkme.
Estams teko skubiai susirinkti daiktus ir palikti pasienio užkardą. Tai buvo vienintelė pasienio užkarda, kurios Estija nesugebėjo perimti iš Sovietų Sąjungos ir jos teises perėmusios Rusijos.
„Atvykęs tuometis Rusijos ambasadorius Aleksandras Trofimovas pranešė, kad mes privalome palikti užkardą, kitaip bus problemų su Maskva“, – pasakoja H.Karitsas.
Jis kreipėsi į Estijos Užsienio reikalų ministeriją klausdamas negi Rusijos ambasadai bus palikta tokia didžiulė pasienio užkarda, nors ambasada jau turi pastatą Talino senamiestyje?
Tuometis Estijos gynybos ministras Juri Luikas pripažino, kad užkarda tapo savotiška mainų korta, nes Rusija ėmė šantažuoti Estiją, jog atims iš jos pasiuntinybę Maskvoje.
Estams teko skubiai susirinkti daiktus ir palikti pasienio užkardą. Tai buvo vienintelė pasienio užkarda, kurios Estija nesugebėjo perimti iš Sovietų Sąjungos ir jos teises perėmusios Rusijos.
Ginčas dėl pasienio užkardos galėjo likti tik keistas istorijos epizodas, jei šis objektas nebūtų panaudotas pasirašant Rusijos ir Estijos sutartį dėl apsikeitimo žemės sklypais.
Rusijos spaudimas
Ši sena istorija apogėjų pasiekė šiomis dienomis. 2014 m. vasario 18 dieną Estijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai Urmas Paetas ir Sergejus Lavrovas Maskvoje pasirašė susitarimą dėl ambasadų įsikūrimo sąlygų.
Pagal šį susitarimą Estija gauna ambasados Maskvoje pastatą ir už simbolinę kainą 99 metams išsinuomoja žemės sklypą po juo.
Rusija tuo tarpu 99 metams gauna pastatų kompleksą Talino centre ir pasienio užkardą Piritoje.
Rusijos ambasada Taline dabar užima apie 20 tūkst. kv. metrų ir yra pati didžiausia diplomatinė atstovybė Estijoje.
Rusijos ambasada Taline dabar užima apie 20 tūkst. kv. metrų ir yra pati didžiausia diplomatinė atstovybė Estijoje.
Estijos Užsienio reikalų ministerijos vicekancleris Tynis Saaras sakė, kad procesas užtruko 20 metų dėl to, jog ginčytasi, kokiomis sąlygomis perduoti žemę ir pastatus.
Dabar jau viskas baigta. „Kadangi pasienio užkarda perduota Rusijai Estijos vyriausybės sprendimu, kelio atgal nebėra“, – sakė T.Saaras.
Estijos saugumo ekspertas ir opozicinės partijos IRL narys Eerikas Niilesas Krossas labai nustebęs, kad Rusijai leista išsiderėti tokias sąlygas.
Iki okupacijos Sovietų Sąjungai Taline priklausė tik vienas pastatas, o dabar Rusija gavo net septynis pastatus. Kai kurie pastatai turėjo teisėtus savininkus, su kuriais Estijos valstybė turėjo susitarti Rusijos naudai.
E.-N.Krossas spėja, kad Estija dėl Rusijos spaudimo neturėjo kito pasirinkimo ir reikėjo kažką paaukoti.
„Galų gale, Estija buvo suinteresuota sumažinti riziką iki minimumo. Pavyzdžiui, buvo tikimybė, kad Rusijos valdžia tiesiog atims iš mūsų pasiuntinybę“, – sako politikas, buvęs Estijos žvalgybos koordinatorius.
Pasienio užkarda – rusų žvalgų buveinė?
Trivimi Velliste, 1992-1994 m. ėjęs Estijos užsienio reikalų ministro pareigas, sako, kad Rusijai pavyko išsireikalauti, kad pasienio užkarda Piritoje atitektų jai.
„Tai galėjo pasirodyti neprotinga, juk jie neturėjo tiek darbuotojų. Bet juos vis tiek reikėjo kažkur padėti, o ši vieta labai patogi gyventi“, – prisimena buvęs ministras.
Aš nenoriu pasakyti, kad žinau, jog rusai atlieka žvalgybą iš minėtų pastatų, bet aš būčiau nustebęs, jei jie to nedarytų, – sako E.-N.Krossas.
Jo teigimu, buvo svarstoma, ar šis objektas nekels grėsmės Estijos saugumui, tačiau tuomet tokios grėsmės, kurios negalėtų neutralizuoti šalies specialiosios tarnybos, nebuvo įžvelgta.
E.N.Krossas teigia, kad Rusijos spaudimas Estijai sutapo su 1994 m. prasidėjusiu Rusijos karių, taip pat ir GRU karinės žvalgybos dalinių išvedimu iš Estijos.
„Galima spėti, kad rusams kilo būtinybė perduoti tam tikras funkcijas kitiems organams. Aš nenoriu pasakyti, kad žinau, jog rusai atlieka žvalgybą iš minėtų pastatų, bet aš būčiau nustebęs, jei jie to nedarytų“, – sako E.N.Krossas.
„Postimees“ žurnalistai, atvykę šalia buvusios pasienio užkardos Piritoje, pastebėjo, kad visi dviejų aukštų gyvenamojo namo langai grotuoti. Gėlės ant palangių, savadarbiai griliai kieme rodo, kad čia gyvena žmonės.
Tvora aptverta buvusi užkardos teritorija apaugusi krūmokšniais, bet sprendžiant iš pramintų takelių, ji neapleista.
