Straipsnio „Karas Čečėnijoje: žudiko dienoraštis“ autorius rašo, kad nieko panašaus iki šiol neteko publikuoti. Jis pabrėžia, kad šis tekstas nepretenduoja tapti istorine karo apžvalga, tačiau puikiai perteikia psichologinį jame dalyvavusių žmonių portretą ir parodo to meto žiaurumą.
„Karas Čečėnijoje buvo vienas iš žiauriausių konfliktų pasaulyje. Islamistų kovotojai nukirsdavo suimtiems rusams galvas ir įvykdė nemažai šokiruojamų teroro aktų prieš taikius gyventojus, tarp jų ir vaikus, moteris. Rusų kariai grobdavo, kankindavo ir žudydavo žmones, kuriuos įtardavo prisidėjus prie čečėnų kovotojų, atvirai pažeisdami Rusijos ir tarptautinę teisę. Manoma, kad per abu konfliktus šiame regione (pirmasis prasidėjo 1994 metų pradžioje) žuvo iki 100 tūkst. žmonių, daugiausia jų – taikūs gyventojai. Apie 5 tūkst. čečėnų paprasčiausiai dingo“, – rašo publikacijos autorius.
Vardai ir vietovardžiai buvo pakeisti, kad dienoraščio autorius nesulauktų susidorojimo.
Dienoraščio autorius karą Čečėnijoje vadina kruvinu ir prakeiktu. Sąlygos, kuriomis teko kovoti ir gyventi, išvesdavo iš pusiausvyros netgi pačius tvirčiausius vyrus. Jis aprašo atvejus, kai rusų kariams galutinai pašlydavo nervai ir jie puldavo vienas kitą arba tyčiodavosi iš nukautų karių kūnų, nupjaudami ausis ir nosis.
Jis aprašo, kaip buvo elgiamasi su į nelaisvę paimtais čečėnais: jie buvo išrengiami, žiauriai mušami, kankinami. „Man nebuvo gaila kalinių. Tiesiog vaizdas buvo nemalonus“, – savo dienoraštyje rašė rusas.
Straipsnio autorius prisipažino, kad visi vietos gyventojai ir suimtieji su tokia neapykanta žiūrėdavo į rusus, kad rankos pačios nevalingai griebdavo ginklą. Jis taip pat aprašė, kaip viename kaime jie rado paliktą anksčiau į nelaisvę čečėnų paimtą rusų karį. Šiam buvo sulaužytos rankos ir kojos, kad negalėtų pabėgti.
Dienoraščio autorius aprašo, kaip viename kaime jie suėmė samdinius iš Rusijos, kurie kovojo čečėnų pusėje už pinigus. Nors samdiniai rėkė ir prašė nežudyti, nes gimtinėje liko jų šeimos ir vaikai, Rusijos armijos kariai buvo negailestingi – nužudė visus. „Tiesa ta, kad Čečėnijoje kovojančių karių drąsa nėra vertinama“, – rašė karys.
Karys aprašo, kad jie dažnai turėdavo slėpti savo nusikaltimus ir kankinimus – pavyzdžiui, aprašo, kaip vieną kartą įkišo nukankintą čečėną į šulinį ir vėliau susprogdino. „Štai taip žmonės dingsta be žinios“, – rašė jis.
Jis aprašo ir atvejį su sulaikytomis mirtininkėmis. Vienai jų buvo 40 metų, kitai dar nebuvo nė 15-os. „Jos buvo apsvaigusios nuo narkotikų ir visą laiką mums šypsojosi. Bazėje jas apklausė. Iš pradžių vyresnioji, šachidžių verbuotoja, atsisakė kalbėti. Tačiau tai pasikeitė po kankinimų ir elektrošoko“, – rašo jis.
Nemažai vietos dienoraštyje skiriama politikams, kurie ramia sąžine siunčia karius į Čečėniją, o patys niekuo nerizikuoja.
