Man, kaip Rusijos piliečiui, Krymas visada buvo mano, nors man ir nepatinka karštis, kurortai bei paplūdimiai. Jis buvo mano Sovietų Sąjungoje, kuomet čia mane, dar vaiką, atvežė tėvai. Jis buvo mano 1993 m., kuomet aš su draugais atvykau čia ir keletą dienų gyvenau palapinėje, pastatytoje ant kranto, o vos atvykę į geležinkelio stotį iškeitėme rublius į grivinas. Krymas buvo mano 1999 m., kai apskaičiavau, kad pagal kainos ir kokybės santykį Egiptas ir Turkija man būtų priimtinesnės šalys.
Nesvarbu, kiek kartų Rusija kartotų, kad „Krymas mūsų“, tačiau juk prieš tai Krymą valdė Krymo chanatas.
Tik šiais metais Krymas jau nebe mano.
Milžiniškos lėktuvų bilietų kainos (keturis kartus didesnės negu skrydžio į Londoną), taip pat milžiniškos eilės prie kelto bei mūšių nuniokoti keliai.
Pridėkime dar problemą dėl regiono statuso: buvau laukiamas svečias Kryme, o dabar kai kuriems jo gyventojams (tegu ir mažam procentui) aš staiga tapau rusų okupantu.
Kam dabar priklauso Krymas? Tikrai ne man. Jis gali priklausyti oligarchams. Gali priklausyti Karo dievui. Gali priklausyti pašaliečiams. Bet man, kaip paprastam Rusijos piliečiui, jis yra šimtą kartų mažiau mano, nei buvo anksčiau.
Istorijos apie tai, kad „turime susigražinti tai, kas buvo mūsų“, manęs nemotyvuoja, o tik gąsdina. Remiantis tokia logika, Rusija taip pat turėtų atsiimti Suomiją, Lenkiją, Baltijos šalis, taip pat Aliaską.
Kas būtų, jeigu visi pradėtų taip elgtis? Krymo pareikalautų taip pat ir Turkija. Nesvarbu, kiek kartų Rusija kartotų, kad „Krymas mūsų“, tačiau juk prieš tai Krymą valdė Krymo chanas.
Tuomet Japonija pareikalautų Kurilų salų – jos buvo atimtos iš jos visai neseniai ir taip begėdiškai, jog tai yra vienintelė priežastis, dėl ko mes iki šiol nepasirašėme taikos sutarties su Japonija.
Tuomet Japonija pareikalautų Kurilų salų – jos buvo atimtos iš jos visai neseniai ir taip begėdiškai, jog tai yra vienintelė priežastis, dėl ko mes iki šiol nepasirašėme taikos sutarties su Japonija ir oficialiai esame karo būklėje.
Kinija pareikalautų sugrąžinti Sibirą ir Tolimuosius Rytus.
Vokietija pareikalautų Kionigsbergo (Karaliaučiaus), kuris dabar priklauso Rusijai, nors tai prieštarauja logikos dėsniams, geografijai ir atstumui.
Jei jis būtų grąžintas, Vokietija galėtų pareikalauti ir žemių iki Smolensko, remiantis 1942 m. sienomis. Mongolija galėtų pareikalauti „mažų“ jos valdytų Rusijos dalių nuo Juodosios jūros iki Sibiro ir panorėti apginti totorius Rusijoje.
Kai kas galėtų tvirtinti, kad Krymo gyventojai pasirinko sprendimą. Tačiau sprendimas nesirenkamas tokiu būdu, o tik taip, kaip visa tai įvyko Škotijoje, kur buvo rengiamas atviras ir sąžiningas referendumas.
Apibendrindamas, kaip Rusijos pilietis aš negaliu suprasti, kodėl Krymas šiandien yra mūsų. Ir būtent kodėl Krymas tapo mano ir toks nebuvo prieš tai.
