V.Putinas pastaruoju metu susiduria su augančiu Kremliaus politinio elito, regionų lyderių ir dalies visuomenės spaudimu. Tam, kad užtikrintų savo autoriteto augimą, jis naudojasi įstatymų leidėjais, padedančiais prastumti priemones, apginančias jo poziciją.
Neseniai paviešintas Carnegie instituto Maskvos centro raportas rodo, kad vis labiau auga įstatymų leidybos organo – Dūmos – vadovo galia.
1999 metais, V.Putinui tik atsisėdus į premjero postą, jo Vienybės partija pralošė parlamento rinkimus komunistams. Bet Vienybės partijos pasirodymas buvo pakankamai stiprus, kad po kelių savaičių V.Putinas laimėtų prezidento rinkimus.
2004 metais „Vieningosios Rusijos“ vardu pervadinta politinė jėga jau laimėjo Dūmos rinkimus. Ši pergalė V.Putinui suteikė galimybę konsoliduoti savo galią politikos, ekonomikos, socialinių reikalų ir saugumo sektoriuose.
Prieš 2007 metus jis užsitikrino, kad „Vieningoji Rusija“ paremtų V.Putino apsikeitimą postais su tuomečiu premjeru Dmitrijumi Medvedevu.
Bandymas manipuliuoti 2011–2012 metų rinkimuose ir V.Putino grįžimas į prezidento postą išprovokavo net ir itin kantrius rusus išeiti į gatves. Rusijos piliečiai surengė didžiausias posovietinių laikų demonstracijas ir pirmą kartą per V.Putino valdymą privertė Kremlių sureaguoti į visuomenės nepasitenkinimą.
Praėjusių metų rugsėjo mėnesį vykusiuose rinkimuose Kremliaus įtaka taip pat buvo akivaizdi. Tiesa, šį kartą viskas buvo daroma gerokai nuosaikiau. Prezidentui reikėjo sklandaus rinkimų proceso, kad vėliau nekiltų pasipriešinimas jo siūlomoms administracinėms ir teisinės sistemos permainoms.
Nepaisant to, kad V.Putinas vis dar turi ryškią Rusijos visuomenės paramą, nusivylimas prastėjančiomis ekonominėmis sąlygomis ir kasdienių problemų politizavimu vis labiau auga.
Ištikimas kritinių situacijų meistras
Pačiam V.Putinui vis daugiau nerimo kelia iššūkiai jo valdžiai. Kremlius bando iš anksto užbėgti įvykiams už akių ir užkirsti kelią nestabilumui, galimiems neramumams ir todėl atsikrato dalies vyriausybės institucijų vadovų.
Tam, kad šie pasikeitimai lengvai praeitų įstatymų leidybos mechanizmą, V.Putinui reikėjo lojalaus ir įtakingo lyderio Dūmos pirmininko poste. Būtent todėl šiam postui jis pasiūlė Kremliaus administracijos vadovo pavaduotoją Viačeslavą Volodiną.
V.Volodinas yra pasižymėjęs savo sugebėjimu suvaldyti sudėtingas politines situacijas. V.Putinas paskyrė jį į vicepremjero postą 2012 metais, kai Rusijoje buvo kilęs šurmulys dėl nesąžiningų parlamento rinkimų, o minios išėjo protestuoti į gatves.
V.Volodinas ilgai troško prasiveržti į Kremliaus elito gretas, bet tam vis pritrūkdavo galios. Normaliomis aplinkybėmis Rusijoje Dūmos pirmininko postas jam tos galios nepridėtų. Bet V.Putino troškimas prastumti jam reikalingus įsakymus, paverčia V.Volodiną itin reikšminga figūra.
Dabar V.Volodinas imasi konkrečių žingsnių, kad sustiprintų savo poziciją. Dūmos pirmininkas konsolidavo procedūrines taisykles ir įstatymų leidybos tvarką taip, kad jas lemtų būtent jo žodis. Be to, jis vis labiau pateikia save kaip tarpininką tarp vyriausybės pareigūnų ir įstatymų leidėjų, suteikdamas sau galimybę blokuoti pasiūlymus arba paremti juos, jei šie jam priimtini.
Elitas vis dažniau imasi savivalės
Dūmos pirmininko veiksmai jau turėtų būti kur nors matyti pačiam V.Putinui. Per pastaruosius kelerius metus Kremliaus galingieji dažnai užimdavo tokią poziciją, kuri prieštaraudavo V.Putino nurodymams.
Pavyzdžiui, „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas praėjusių metų pabaigoje užbėgo V.Putinui už akių ir įsigijo kontrolinį akcijų paketą konkuruojančioje įmonėje „Bashneft“. Be to, jis atsisakė parduoti savo akcijas V.Putino pateiktam galimam pirkėjų sąrašui ir, vietoje to, pardavė jas savo patiems pasirinktiems partneriams.
Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas socialiniuose tinkluose viešai peikė finansų ministeriją, kuri sumažino federalines subsidijas jo valdomam regionui, aiškindamas, kad sumažėjęs finansavimas gali lemti nestabilumą.
Rusijos gynybos pramonės gigantės „Rostec“ vadovas Sergejus Čemezovas taikosi į įvairiausias gynybos pramonės įmones, užsitikrindamas, kad jo įmonė turės didžiausią įtaką visame Rusijos karinės pramonės komplekse. Šiam žingsniui V.Putinas taip pat priešinosi ir bandė užkirsti kelią.
S.Čemezovui netgi pavyko, prieš V.Putino valią, įsigyti vieną didžiausių neišnaudotų Rusijos aukso telkinių. Vienuolika minučių trukusiame aukcione jis pasiūlė didesnę kainą nei Rusijos valstybinio banko VTB atstovai. Tai dar labiau padidino ir taip milžinišką jo turtą.
Šie manevrai ir veiksmai prieš Rusijos prezidento valią, nors ir keliantys jam didelį nerimą, nėra netikėti. Galiausiai, Sečinas, Kadyrovas ar Čemezovas yra vienos įtakingiausių figūrų valstybėje ir jau kelis dešimtmečius jie užtikrina Kremliaus valdžios stabilumą. Net ir kartais nepaklusdami V.Putino įsakymams.
Regionų lyderiai pradėjo tylų sukilimą
Bet antrojo ir trečiojo ešelono politiniai lyderiai taip pat vis dažniau nusuka nuo Kremliaus siūlomos politinės linijos. Regioninės valdžios lyderiai, spaudžiami ir varžomi federalinės skolos, reiškia vis daugiau nepasitenkinimo dėl nurodymų iš viršaus. Tai jie daro vis dažniau ir smarkiau.
Didelė dalis jų taip pat jau yra išnaikinę vietos valdžios struktūras tam, kad sustiprintų savo galią. O V.Putinas, norėdamas suvaldyti šį tylų sukilimą, per pastarąsias tris savaites jau nušalino šešis regioninius lyderius.
Vasario 17 dieną buvo surengtas Rusijos Saugumo Tarybos susitikimas, kuriame buvo aptartos baimės dėl augančio nepasitenkinimo regionuose.
Nors šiuo metu V.Volodinas yra vienas iš V.Putino ištikimųjų rato, sukaupęs pakankamai politinės galios jis gali imtis savivalės. Taip, kaip ir kiti minėti Rusijos elito atstovai. Prezidentui tai gali baigtis katastrofiškai.
Mažiausia, ko dabar reikėtų V.Putinui – dar viena stipri politinė figūra, kuri dar labiau sustiprintų iššūkį ir taip menkstančiam jo autoritetui.
V.Putinas jau pradėjo keisti savo administraciją, užimdamas vis griežtesnę, autokratišką poziciją, bet jam vis dar reikia lojalių veikėjų, kurie padėtų įgyvendinti strategiją, nebandydami patys atrasti savo kelių į valdžios viršūnę.
