15min.lt kalbasi su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju Tomu Janeliūnu apie tai, kokia šiandien yra branduolinio karo tikimybė ir kokie galimi scenarijai, kuriems susiklosčius kai kurios šalys ryžtųsi branduolinio ginklo panaudojimui.
– Įvertinus tarptautinius santykius šiandien ir karščiausius pasaulio taškus, kokia yra branduolinio karo tikimybė?
– Branduolinio karo tikimybė šiandien nėra didelė. Branduoliniai ginklai yra labai kontroliuojami, nepatikimi veikėjai, kurie galėtų turėti kokių nors intencijų šį ginklą panaudoti, yra sekami, didžiosios valstybės skiria labai daug dėmesio tam, kad branduolinio ginklo panaudojimo galimybės neprasprūstų pro akis.
Kur kas sudėtingiau šiuo metu užfiksuoti branduolinių medžiagų, iš kurių galima pasigaminti vadinamą „nešvarią bombą“, platinimą arba cirkuliavimą. Tačiau branduolinis karas kaip toks reikalauja ne tik branduolinių medžiagų, branduolinės raketos, bet ir labai sudėtingų mechanizmų, pavyzdžiui, branduolinės galvutės.
Tai, kad Iranas ar, galbūt, Šiaurės Korėja, gali turėti vieną ar kitą branduolinį užtaisą, dar nereiškia, kad šios valstybės turi galimybes juos panaudoti. Branduolinei ginkluotei aptarnauti skirta atskira karinių technologijų sritis. Žinoma, bombą galima numesti iš elementaraus lėktuvo, kaip tai buvo padaryta per Hirošimos ir Nagasakio operacijas. Tačiau valstybės, kurios realiai galėtų inicijuoti branduolinį karą masyviu mastu, turėtų būti stipriai technologiškai pažengusios branduolinio ginklo aptarnavimui skirtoje srityje.
Šiuo atveju mažosios valstybės, kaip Šiaurės Korėja, ar potencialiai Iranas, turi pusiau nešvarų arba technologiškai grynai kariniams tikslams naudoti nepritaikytą branduolinį ginklą. Vien dėl to manau, kad tikrasis branduolinis karas turi nedaug galimybių įvykti. Didžiosios klasikinės branduolinės valstybės, neturi jokių pretekstų, jokių politinių motyvų šį ginklą šiuo metu prieš ką nors panaudoti.
– Teoriniu lygmeniu kokios priežastys potencialiai galėtų sukelti branduolinį karą?
– Galimi keli scenarijai. Daugelis valstybių vadovaujasi atgrasinimo strategija. T. y. jos siekia turėti branduolinį ginklą tam, kad niekas kitas prieš jas nenaudotų branduolinio ginklo arba šiaip branduolinės jėgos. Šiuo atveju branduolinis ginklas suvokiamas tarsi savotiškas draudimo polisas prieš galimus išpuolius. Pagal šį scenarijų branduolinio karo pavojus iškyla tik peržengus tam tikrą ribą. T. y. branduolinis ginklas gali būti panaudotas kaip atsakas į vykdomą agresiją arba prieš kitos šalies sprendimą panaudoti savo branduolinį ginklą.
Branduolinio karo tikimybė šiandien nėra didelė. Branduoliniai ginklai yra labai kontroliuojami, nepatikimi veikėjai, kurie galėtų turėti kokių nors intencijų šį ginklą panaudoti, yra sekami.Kitas variantas – prevencinis branduolinio ginklo naudojimas. T. y. kai valstybės yra bemaž tikros, kad prieš jas bus vykdomas puolimas, jos branduolinį ginklą gali naudoti išankstinio puolimo vardan, kad galėtų savo potencialų priešininką įspėti, nubausti, sunaikinti jo labai reikšmingą infrastruktūrą ir pan.
Trečiasis variantas – masyvus branduolinio ginklo naudojimas karinio konflikto metu, kai manoma, kad branduolinis ginklas leis įgyti pranašumą, pakeisti įvykių eigą. Šios strategijos būdingos šalims, kurios bando arba turi įsigijusios branduolinį ginklą. Šiuo atveju branduolinis ginklas nėra vien mistinis teorinis dalykas. Jis yra įtrauktas į gan konkrečius planus, kurių realizacijos tikimybė yra nedidelė, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms reali.
– Kurie šiuo metu yra karščiausi pasaulyje taškai, kuriuose branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė didžiausia?
– Tai šalys, galinčios susidurti su desperacija, bandydamos apsaugoti savo režimus. Viena iš jų – Šiaurės Korėja. Šios šalies režimo išlikimas gali būti vienas iš nenuspėjamiausių dalykų. Be to, Vakaruose šio režimo vadovybės logika, kada naudoti branduolinį ginklą, yra mažiausiai nuspėjama. Šioje šalyje branduolinio ginklo panaudojimas gali būti desperatiškas bandymas nesitikint jokio rezultato panaudoti branduolinį ginklą kaip keršto, atgrasymo priemonę.
Izraelis taip pat yra vienas iš karštų taškų. Ypač, jei susidurtų su savo, kaip valstybės, išlikimo dilema. Po revoliucijos Egipte atsirado nuogąstavimų, kad Izraelio taikos susitarimas su Egiptu gali žlugti ir kad šią valstybę vėl gali apjuosti vien tik priešiškai nusiteikusios arabų šalys. Jeigu įvyktų masinis konfliktas tarp Izraelio ir arabų valstybių, kuris realiai grėstų konvenciniu šios šalies sunaikinimu, manau, kad Izraelis svarstytų branduolinio ginklo panaudojimo klausimą.
– Jau kelerius metus netyla kalbos, kad Izraelis gali smogti Iranui, siekdamas sunaikinti pastarojo branduolinius objektus ir taip pažaboti branduolines Teherano ambicijas. Kokį rezultatą, Jūsų manymu, turėtų tokie veiksmai?
– Tuos pačius kelerius metus vyksta ir diskusijos, ar išankstiniai smūgiai prieš tam tikrus branduolinius objektus Irane gali duoti naudos. Vyraujanti kariškių-ekspertų nuomonė yra tokia: Irano branduolinių objektų per daug, jie išsibarstę ir viena tikslinga ataka nesustabdytų visos programos plėtros. Tuo tarpu pasekmės, ypatingai, jei Izraelis ryžtųsi panaudoti branduolinį ginklą, būtų absoliučiai nepateisinamos. Tai sukeltų milžinišką protestų bangą ne tik Irane, bet ir visame pasaulyje. Todėl daugelis linkęs manyti, kad Izraelis vis dėlto susilaikys nuo realaus išpuolio prieš Iraną.
Izraelio precedentai, t. y. oro išpuoliai prieš Siriją ir Iraką, liudija, kad jei Irano branduoliniams objektams sunaikinti užtektų vienos ar kelių tikslių atakų, tokia galimybė būtų svarstoma. Be to, manau, jei tai būtų logiškai pagrįsta, Izraelis jau būtų ėmęsis šių veiksmų.
Tačiau lyginant su Sirija ar Iraku, Irano atvejis yra šiek tiek kitoks. Jo branduolinė programa yra labai pažengusi, taigi vieno antskrydžio jai sunaikinti nepakaktų. Kadangi tai nebūtų preciziškas smūgis, kuriuo viskas būtų sugrąžinta į nulines padėtis, neišvengiamai reikėtų planuoti ilgalaikį karą. Žvelgiant iš kitos pusės, net jei Izraelis Irane vieną ar kitą objektą užpultų konvencinėmis priemonėmis, jis neabejotinai sulauktų atsako iš Irano, „Hezbolah“ Libane. Taigi Izraeliui reikėtų ruoštis pakankamai intensyviam karui ir vargu, ar jis sulauktų didelio JAV ir kitų Vakarų valstybių palaikymo, jei pats būtų kaltinamas karo išprovokavimu. Manau, kad šios priežastys sulaiko Izraelį nuo karinių veiksmų prieš Teherano branduolinę programą ir kad dėl jų amerikiečiai iki šiol stabdė Izraelį nuo bet kokių neprotingų sprendimų.
– Kaip dėl Indijos–Pakistano, Kinijos–Taivano ir JAV bei Rusijos? Šių branduolinių šalių tarpusavio santykiai taip pat jei ne nuolat, tai tam tikrais laikotarpiais yra gan įtempti.
– Kalbant apie Indiją ir Pakistaną, reikia pažymėti, kad nė viena iš šių šalių nėra linkusi į masyvų karą. Pakistanas turi labai daug įsisenėjusių problemų, bet rizikuoti masyviu karu neverta nė vienai pusei ir, juo labiau, naudoti branduolinį ginklą. Yra gan didelė rizika, kad tokio karo pasekmė būtų fizinis, ekonominis ir socialinis abiejų šalių sužlugdymas nepasiekiant jokių geostrateginių-geopolitinių rezultatų.
Pakistane egzistuoja didelė politinio nestabilumo rizika, atskirų karinių grupuočių, karinio elito nepaklusimas civilinei valdžiai. Šioje šalyje didesnė rizika, kad branduolinio ginklo naudojimo kontrolė yra mažesnė. Tačiau manau, kad net ir Pakistano kariškiai suvokia galimas neigiamas pasekmes ir vargu ar siektų provokacijų, o ypač naudoti branduolinį ginklą.
Kinijos–Taivano konfliktas pagal savo intensyvumą taip pat slopsta, amerikiečiai elgiasi vis atsargiau. Panašu, jog linkstama į tai, kad Taivano klausimas būtų išspręstas taikiai, ateityje kažkokiu būdu formaliai garantuojant vieningą Kiniją, tačiau palaikant atskiras politines ir ekonomines sistemas šiose šalyse. Mano įsitikinimu, kad Kinija ryžtųsi panaudoti branduolinį ginklą – labai maža.
Jungtinės Valstijos ir Rusija buvo bene vienintelės valstybės, realiai galėjusios sukelti branduolinį karą ir pajusti, ką jis gali duoti, tačiau įsisąmoninusios, kad reikia aktyviai stengtis šio karo išvengti. Dabartinės abiejų šalių sutartys, numatančios branduolinės ginkluotės mažinimą, taip pat rodo, kad valstybės tikrai nenori grįžti prie branduolinės ginkluotės varžybų, kad jos nori mažinti kaštus abiejose pusėse. Tikimybė, kad JAV arba Rusija ryšis atsisakyti branduolinio ginklo kaip atgrasymo priemonės, labai maža. Tačiau tikimybė, kad kuri nors iš jų bandys eskaluoti branduolinį konfliktą, lygiai tokia pat maža.
– Jei branduolinis ginklas kurioje nors pasaulio dalyje visgi būtų panaudotas, kokie yra galimi šio žingsnio scenarijai? Kokia tikimybė, kad branduolinio ginklo panaudojimas išsivystytų iki pasaulinio branduolinio karo?
– Prognozuoti labai sudėtinga, tačiau manau, kad atsitiktinio arba vienkartinio branduolinio ginklo panaudojimo atveju kitos šalys nesiryžtų atsakyti „akis už akį, dantis už dantį“ logika. Pasaulis greičiausiai bandytų susilaikyti nuo atsakomojo smūgio. Tikiu, kad humaniškumas būtų ta priežastis, dėl kurio būtų susilaikoma nuo antrojo smūgio. Išskyrus atvejus, kai tai būtų racionaliai apskaičiuoti smūgiai, siekiant sunaikinti bet kokias kitas galimybes dar kartą panaudoti branduolinį ginklą.
– Kaip galimų branduolinių išpuolių scenarijuose atrodo Lietuva?
– Esame branduolinio ginklo neplatinimo šalis, taigi priklausome valstybių, kurios norėtų, kad branduolinio ginklo apskritai nebūtų, arba kad jis būtų griežčiau kontroliuojamas ir naudojamas tik civiliniais tikslais, grupei.
Ne taip seniai Lietuva buvo karinio branduolinio ginklo turėtoja: joje buvo dislokuotos branduolinės raketos, tik nežinoma, kur konkrečiai, kokio tipo ir pan. Tačiau dabar Lietuva nėra nei taikinys, nei dirgiklis, todėl šiuo metu mums aktualiausi santykiai su didžiosiomis šalimis. Visai šalia Lietuvos yra Rusija, tikėtina, kad branduolinis ginklas gali būti dislokuotas Kaliningrado srityje. Šia prasme Lietuva gali jausti kažkokį nerimą, kuris būtų susijęs su šio branduolinio ginklo naudojimu. Potencialaus konflikto atveju tai, kad visiškai šalia sienų yra branduolinis ginklas, keltų nerimą. Tačiau dabartinėje situacijoje, manau, apskritai bet kokio karo tikimybė šalia Lietuvos yra labai maža ir minimali. Juo labiau branduolinio ginklo naudojimas kažkur šalia yra labai mažai tikėtinas.
– Kaip galima paaiškinti branduolinio ginklo tabu: daugelis šalių siekia šį ginklą turėti, tačiau jį turėdamos ir galėdamos tam tikrais atvejais panaudoti, to nedaro. Tuo tarpu valstybės, neturinčios branduolinio ginklo, kaip rodo istorija, nesibaimina užpulti branduolinių šalių?
– Branduolinis ginklas yra blogis visiems: ir jį turintiems, ir neturintiems, bet norintiems turėti. Pavyzdžiui, Iranas, vystydamas savo branduolinę programą, niekada nėra pareiškęs, kad branduolinį ginklą nori įgyti kaip gėrį. Teherano režimas siekia įtikinti pasaulį, neva vysto branduolinę energiją tik civilinėms reikmėms. Iranas supranta, kad niekas nepateisins branduolinio ginklo, kaip kažkokios gėrybės įgijimo.
Šia prasme branduolinio ginklo įgijimas yra dviprasmis. Viena vertus, jis tarsi liudija valstybės technologinį, pažangos, galios statusą. Jis tarsi leidžia šaliai parodyti, kad ji yra ne vidutiniokė, bet branduolinio klubo narė, galinti visą savo potencialą skirti patiems galingiausiems ginklams. Kartais pakanka vien fakto, kad šalis turi branduolinį ginklą – jau pats statusas atlieka atgrasinimo funkciją.
Tai greičiausiai ir lemia tai, kad karinės galios prasme branduolinis ginklas gali būti naudojamas labai retai. Todėl ir atsakas į puolimą, ypač konvencinį, būtų konvencinis, nebent valstybės išlikimui iškiltų grėstų ir šalis spręstų dilemą – žūti dabar, ar rytoj. Dėl šios priežasties branduolinis atgrasinimas neveikia taip maksimaliai, kaip kad buvo įsivaizduojama pirmaisiais dešimtmečiais, kai branduolinius ginklus turėjo tik dvi valstybės.
– Kaip ir kodėl pasaulyje susiklostė tokia sistema, kuri vienoms valstybėms leidžia būti privilegijuotoms ir turėti branduolinius ginklus, tuo tarpu kitoms visais įmanomais būdais draudžiama šį siekį įgyvendinti?
– Šią savotišką nelygybę galima traktuoti labai emociškai, kaip savotišką valstybių pavydo jausmą. Klasikinis branduolinis klubas nenorėjo papildomos konkurencijos, nes suvokė, kad tai apsunkintų tarpusavio derybas dėl branduolinių ginklų kontrolės. Irano atveju bene daugiausiai klausimų kelia būtent ginklų kontrolės sritis ir patikimumas. Valstybės labiausiai baiminasi ne to, kad Iranas gali susikurti branduolinį ginklą, bet to, kad jis gali jį slėpti. Jei Teheranas slėptų branduolinį ginklą, tai reikštų, kad jis gali slėpti ir savo planus – naudoti, ar nenaudoti šį ginklą susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
– Ar šiuo metu egzistuoja reali tikimybė, kad kuri nors iš klasikinių branduolinių valstybių nuspręstų parodyti pavyzdį kitoms šalims ir atsisakytų branduolinių ginklų?
– Tokia tikimybė egzistuoja. Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama nėra pirmasis, kuris išreiškė savo viziją apie pasaulį be branduolinių ginklų. Panašią viziją buvo išreiškę ir ankstesni JAV bei buvusios Sovietų Sąjungos politikai.
Būtent didžiųjų valstybių atstovai suvokia, kad idealiu atveju branduoliniu ginklu neturėtų būti nei grasinama, nei siekiama juo užtikrinti savo saugumo. Tikiu, kad pati idėja dėl pasaulio be branduolinių ginklų nemirs, tačiau šiuo metu situaciją sunkina tai, kad atsiranda vis daugiau žaidėjų, turinčių branduolinius ginklus, ir derybos dėl šių ginklų kontrolės tampa vis sudėtingesnės.
