Tyrimas: kas būdinga savižudžiams sprogdintojams

Bandant gabalėlį po gabalėlio sulipdyti visą vaizdą, susijusį su tam tikrais išpuoliais, iki šiol labai nedaug dėmesio skirta pačių savižudžių sprogdintojų paveikslo analizei, rašo BBC. Bandymas išsiaiškinti, dėl kokios tiksliai priežasties sprogdintojai norėjo nusižudyti, akivaizdu, yra neįmanoma užduotis. Tačiau neseniai Tel Avivo universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuriuo pamėgino išsiaiškinti, ar savižudžiams sprogdintojams būdingi panašūs charakterio bruožai.

Tyrimas atliktas paėmus interviu iš savižudžiais turėjusių tapti asmenų. Tai žmonės, kurie ryžosi susiprogdinti, tik kuriems, dėl daugybės įvairių priežasčių, tarp kurių ir techniniai defektai (pvz., nesidetonavo sprogmenys) ar sulaikymas (ar pakeliui į tikslą, ar dar anksčiau) to padaryti nepavyko.

1981–2000 metais savižudžių sprogdintojų aukomis tapo 17 pasaulio vasltybių, tuo tarpu 2001–2008 metais – 32.Mokslininkai nustatė, kad šiems asmenims būdingas nesugebėjimas susidoroti su stresine situacija, negebėjimas matyti platesnio paveikslo ir baimė žmonėms, turiniems autoritetą. Tuo tarpu organizatoriai, atsakingi už nurodymus savižudžiams sprogdintojams ir išpuolių koordinavimą, anot tyrimo, pasižymėjo didesniu ego, sugebėjo geriau įveikti stresinę situaciją ir, dažniausiai, patys nesvarstė galimybės tapti savižudžiais sprogdintojais.

Artimas ryšys

Profesorius ir pasaulyje gerai žinomas terorizmo ekspertas Arielis Merari, turėjo galimybę pabendrauti su 15 asmenų, turėjusių tapti savižudžiais sprogdintojais. Šie asmenys kalėjime atlieka bausmę už bandymus įvykdyti teroristinius išpuolius, susijusius su Izraelio–paliestiniečių konfliktu.

Penki iš šių žmonių priklausė teroristinei grupuotei „Hamas“, penki – palestiniečių kovotojų grupuotei „Islamo džihadas“ ir likę penki – „al-Aqsa“ kankinių brigadai.

Be to, profesorius A.Merari ir jo komanda taip pat paėmė interviu iš savižudžių išpuolių organizatorių – visi jie taip pat priklausė minėtoms kovotojų grupėms. Be išpuolių organizatorių ir jų vykdytojų, buvo analizuojama ir 12-os vyrų kontrolinė grupė – vyrų, stojusių prieš teismą ir nuteistų dėl įvairios, su politiniu smurtu susijusios, veiklos (nuo Izraelio policijos apmėtymo akmenimis, iki ginkluotų išpuolių).

Pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūrė profesoriaus A.Merari komanda – tai įtikinti nuteistuosius kalbėti. Kaliniai reikalavo, kad tam pritartų jų organizacijos aukštesnieji nariai. „Paaiškinau jiems, kodėl norėjome atlikti šį tyrimą. Užvirė tikra, gyva diskusija. Galiausiai jie sutiko dalyvauti ir tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl tyrime sutiko dalyvauti ir kiti išpuolių organizatoriai“, – pasakojo profesorius.

Pastaraisiais metais teroristinių išpuolių pasaulyje gerokai padaugėjo. 1981–2000 metais savižudžių sprogdintojų aukomis tapo 17 pasaulio vasltybių, tuo tarpu 2001–2008 metais – 32. Šie išpuoliai dažnai siejami su religiniu fanatizmu.

Vis dėlto, neseniai atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad religija, nors ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios asmuo apsispręsdavo įvykdyti išpuolį, ji nebuvo pati svarbiausia. „Nors visi šie žmonės yra tikintys, tačiau vyrai, kurie bandė susisprogdinti ir jiems tai nepavyko, nėra religingesni, nei kontrolinės grupės nariai. Religinių įsitikinimų stiprumas nėra savybė, išskirianti šiuos žmonės iš kitų, ne savižudžių teroristų“, – aiškino A.Merari.

Patys susisprogdinti bijo

Kaip aiškino terorizmo ekspertas, „nacionalinis pažeminimas“ buvo daug svarbesnė priežastis išpuoliui. „Tai buvo pati aiškiausia ir stipriausia motyvacija, kurią išreiškė apklausti asmenys. Tai susiję ne su asmeninėmis kančiomis – jie bandė atkeršyti už savo tautos kančias. Jie vardijo įvykius, kuriuos matė per televizorių, ne įvykius, kurie būtų nutikę jiems asmeniškai“, – dėstė A.Merari.

Apklausti vyrai, organizavę teroristinius išpuolius, buvo vyresni, geriau išsilavinę ir, galbūt nuspėjamai, nelabai linkę patys tapti savižudžiais sprogdintojais.

„Devyni iš 14 asmenų pripažino, kad patys įvykdyti savižudžių išpuolių nenorėjo, nes bijojo. Jie nenaudojo žodžio „bijojau“, tačiau sakė: „ne visi galėtų šitaip pasielgti“, „tam reikia specialaus žmogaus“ ir pan. Likę penki pasakė: „Iš principo būčiau linkęs pats susisprogdinti, tačiau mano, kaip vado užduotis, buvo svarbesnė, todėl to ir nedariau.“ – pasakojo profesorius.

Atliktoje analizėje taip pat pažymima, kad nors išpuolių organizatoriai savižudžius sprogdintojus apibūdino kaip „labai ryžtingus jaunuolius“, šie apibūdinimai realybėje nepasitvirtino.

„Savižudžiai sprogdintojai patys save apibūdino visiškai kitaip. 66 proc. iš jų pripažino, kad susisprogdinti bijojo, dvejojo, o kai pažvelgėme į didesnį savižudžių atvejų skaičių, išsiaiškinome, kad 36 proc. iš 61 atvejo atsisakė susisprogdinti“, – tyrimo rezultatus aiškino terorizmo ekspertas.

„Kaip įmanoma arčiausiai“

Profesorius A.Merari pripažįsta, kad kadangi visiems jo apklaustiesiems nepavyko įgyvendinti savo misijos, atliktas tyrimas negali tiksliai atstovauti savižudžiams sprogdintojams. Vis dėlto, profesorius kartu su savo komanda tiki, kad tyrimo rezultatai yra „kaip įmanoma arčiausiai“ realybės.

„Kai kurie iš mūsų savižudžių sprogdintojų buvo nusigavę iki savo tikslo ir paspaudę mygtuką – sprogmuo tiesiog nesidotonavo dėl kokių nors techninių priežasčių. Tačiau žvelgiant per psichologinę prizmę, šie žmonės yra savižudžiai sprogdintojai“, – dėstė A.Merari.

Atliktas tyrimas užbaigiamas išvada, kad norint užkirsti kelią savižudžių išpuoliams, galima imtis veiksmų, atsižvelgiant į asmenybės bruožus. „Viena iš šio tyrimo išvadų yra ta, kad bet kokia kliūtis pakeliui į savižudžio tikslą, padidina tikimybę, kad jis persigalvos. Todėl, kad abejojantiems reikia kokio nors pasiteisinimo. Jiems reikia pasiteisinimo, kad jie išlaikytų savigarbą. Bet kokia kliūtis statistiškai padidintų tikimybę, kad būsimas savižudis sprogdintojas persigalvos pakeliui į savo susisprogdinimo tikslą“, – akcentavo profesorius A.Merari.