Vengrijos žiniasklaidą bandoma cenzūruoti ekonominiu spaudimu ir iškreipta rinka

Žurnalistas Atilla Batorfy pastebi, kad detali žiniasklaidos rinkos analizė rodo, jog daugiau kaip du trečdaliai valstybės įstaigų politinės reklamos lėšų atitenka su partija siejamoms žiniasklaidos bendrovėms, o tai siaubingai iškreipia rinką: „Tų žiniasklaidos priemonių apyvarta ir pelnas taip išaugo, kad kiti nebegali konkuruoti. Ir tai buvo padaryta už viešus pinigus. Man atrodo, kad tai skandalas, bet Vengrijoje niekam tai nerūpi.“

Tačiau žiniasklaidos cenzūra nėra vienintelė problema, grasinanti Vengrijos demokratijai. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos susirūpinusios dėl prastėjančios padėtis rinkimų proceso, pilietinės visuomenės, teismų nepriklausomybės ir korupcijos srityse.

Mokesčiu tikėtasi subalansuoti biudžetą

Tų žiniasklaidos priemonių apyvarta ir pelnas taip išaugo, kad kiti nebegali konkuruoti. Ir tai buvo padaryta už viešus pinigus. Man atrodo, kad tai skandalas, bet Vengrijoje niekam tai nerūpi, – sako Atilla Batorfy.

Tūkstančiai vengrų sekmadienį išėjo į gatves reikalaudami korupcija įtariamos mokesčių agentūros vadovės atsistatydinimo. Prieš savaitę dėl panašių tūkstantinių protestų šalies Vyriausybė buvo priversta atšaukti planuojamą mokestį už duomenų perdavimą internetu. Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos dėl prastėjančios padėties rinkimų proceso, žiniasklaidos laisvės, pilietinės visuomenės, teismų nepriklausomybės ir korupcijos srityse grasina išbraukti Vengriją iš demokratinių šalių sąrašo.

Kompiuterių klaviatūros, didžiuliai seni monitoriai ir pelės skrieja valdančiosios partijos „Fidesz“ būstinės langus. Visa tai buvo filmuojama išmaniaisiais telefonais ir palydima pasipiktinimo šūksniais. Tokius vaizdus buvo galima pamatyti prieš pusantros savaitės Vengrijos sotinės gatves užtvindžiusius protestams prieš vadinamąjį interneto mokestį, kuri premjero Viktoro Orbano vadovaujama vyriausybė pasiūlė kaip techninę priemonę, leisiančią subalansuoti skylėtą šalies biudžetą.

Žurnalistas A.Batorfy, žiniasklaidos ir reklamos rinką analizuojančio žurnalo „Kreativ Magazin“ redaktorius, buvo vienas iš šių demonstracijų prieš interneto srauto mokestį dalyvių. „Manau, kad protestai vyko dėl to, kad siūlymai tiesiogiai palietė kasdienį gyvenimą. Juk Vengrijoje internetas yra pagrindinis kanalas, jungiantis žmones. Tai nebuvo opoziciniai partiniai protestai prieš valdžią – gatvėse buvo ir dešiniųjų konservatorių, todėl vyriausybei teko atšaukti tuos planus“, – sako jis.

Siūlymą pasmerkė Europos Komisija (EK). Įniršusių interneto vartotojų nenumaldė ir pažadai užfiksuoti viršutinę mokesčio ribą, tad galiausiai siūlymas buvo atidėtas pažadėjus nacionalinę konsultaciją ateinantį sausį.

Apžvalgininkai sako, kad premjeras nusileido dėl keleto priežasčių. Nepopuliarus mokestis sugebėjo padaryti tai, ko opozicijos lyderiams nepavyko jau penkerius metus, – suvienyti V.Orbano oponentus. Kita priežastis – siekis parodyti, kad jis yra lankstesnis ir neina prieš žmonių valią taip, kaip komunistai, su kuriais premjeras lyginamas vis dažniau.

„Mano nuomone, V.Orbano vyriausybei reikia pinigų. Ji nebeturi lėšų, biudžetas išsekęs, taigi nusprendė surinkti įvairiais būdais. Nemanau, kad tai buvo didesnio plano suvaržyti informacijos ar žodžio laisvę dalis“, – svarsto A.Batorfy.

Vengrija kaltinama nusisukanti nuo demokratijos

Šių įvykių fone, minint Berlyno sienos griūties 25-ąsias metines, užsienio spaudoje ne atsitiktinai vėl sušmėžavo antraštės, perspėjančios apie lūžio taške atsidūrusią ir nuo demokratijos benusisukančią Vengriją. Sienos griūties išvakarėse premjeras V.Orbanas, tuomet jaunas politikas, sakė uždegančias kalbas apie komunizmo galą ir buvo vienas iš įkvėpėjų liberalaus antikomunistinio jaunimo judėjimo, vėliau išaugusio į tai, kas šiandien yra konservatyvi dešiniųjų pažiūrų partija „Fidesz“.

Šiemet pasirodė JAV Rutgerso universiteto lyginamoji studija „20 metų po komunizmo“, kurioje mokslininkai analizuoja, kaip komunizmo žlugimo 20-metis buvo minimas 17-oje šalių, tarp jų – ir Vidurio Europos šalys. Autoriai atskleidžia, kaip formuojasi kolektyvinės atminties laukas, kokį vaidmenį jame atlieka skirtingi veikėjai ir kaip tai lemia demokratijos stabilumą šalyje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestas Budapešte

Vienas tyrimo autorių profesorius Janas Kubikas Vengriją drauge su Slovakija ir Lenkija priskiria toms šalims, kurių viešojoje erdvėje tebevyksta visuomenę skaldanti kova, o jos centre – populiarusis premjeras V.Orbanas.

„Vengrija yra dramatiškiausias pavyzdys. Prieš penkerius metus vykę minėjimai iš dalies nulėmė tą dramatišką politikos posūkį dešinėn ir didžiulę premjero V.Orbano partijos pergalę, nacionalistinio „Jobbik“ judėjimo iškilimą. Yra teigiančių, kad Vengrija jau nebėra demokratinė šalis, – kalba J.Kubikas. – Mano galva, V.Orbanas yra puikus itin gabaus atminties kario pavyzdys. Jis šia korta labai sistemingai ir nepaprastai tiksliai žaidė daug metų ir galiausiai sulaukė politinės sėkmės.“

Partijos šalininkai sako, kad tokie vertinimai politiškai motyvuoti, kalba apie prieš Vengriją nukreiptą Vakarų konspiraciją ir tikina, kad vyriausybės sprendimai neprasilenkia su ES vertybėmis, o partijai svarbiausias prioritetas yra Vengrija, kuri nusipelno daugiau pagarbos.

Įstatymo pataisos numato milžiniškas baudas

Vengrija yra dramatiškiausias pavyzdys. Prieš penkerius metus vykę minėjimai iš dalies nulėmė tą dramatišką politikos posūkį dešinėn ir didžiulę premjero V.Orbano partijos pergalę, nacionalistinio „Jobbik“ judėjimo iškilimą. Yra teigiančių, kad Vengrija jau nebėra demokratinė šalis, – kalba J.Kubikas

Istorikas dr. Vladas Sirutavičius iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto irgi nesutinka su vertinimais, jog Vengrija suka nedemokratiniu keliu. Jo nestebina kai kurių apžvalgininkų akcentuojamas radikalus V. Orbano virsmas iš laisvą rinką propagavusio liberalo į pensijų fondus nacionalizavusį konservatorių ir europinės integracijos šalininko transformacija į iškalbų Vengrijos suvereniteto gynėją.

„Jis virsta gana pragmatišku politiku, kuris suvokia savo šalies ir didžiosios dalies visuomenės, kuri jį remia, interesus. Sakyčiau, kad tai kvalifikuotas politikas, o to nereikia ignoruoti. Tai politikas, kuris jau buvęs ir valdžioje, ir opozicijoje bei sugebėjęs suburti pakankamai stiprią politinę jėgą, kuri gerai pasirodo ne tik per nacionalinius rinkimus, bet ir per rinkimus į Europos Parlamentą“, – mano V.Sirutavičius.

„Fidesz“, žadėdama mažesnius mokesčius ir ūkio augimą, į ekonomikos krizės nualintos šalies valdžią grįžo 2010 m. po aštuonerių metų pertraukos. Tačiau iškart po to Vengrija atsidūrė tarptautinės bendruomenės dėmesio centre dėl visuomenės informavimo įstatymo pataisų.

Pataisos panaikino žurnalisto šaltinio apsaugą ir numatė šimtatūkstantines baudas už nesubalansuotą ar su morale prasilenkiantį informacijos pateikimą arba net registracijos, kuri tapo privaloma spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėms, atėmimą. Dėl žodžio laisvės suvaržymų V.Orbanui teko aiškintis ir EK.

Po ištisus mėnesius trukusių derybų su žmogaus teises ginančiomis organizacijomis vyriausybė dar koregavo įstatymą praėjusių metų pradžioje.

Bandoma paveikti ekonominėmis priemonėmis

Vengrijos nevyriausybinė organizacija „Mertek Media Monitor“ drauge su Pasauline laikraščių ir naujienų leidėjų asociacija parengė šalies žiniasklaidos apžvalgą „Švelnus užgrobimas“, kurioje analizuojama vadinamoji švelnioji cenzūra ir didėjanti valdžios įtaka Vengrijos viešojoje erdvėje.

Naujieji savininkai yra Vengrijos investuotojai, kurie – iš esmės politiniai investuotojai, susiję su valdžioje esančiomis partijomis. Tos žiniasklaidos bendrovės dosniai finansuojamos viešaisiais pinigais, nes reklamai skirtos lėšos naudojamos remti lojalioms žiniasklaidos priemonėms, – teigia A.Urban.

Viena studijos autorių, Budapešto Korvino universiteto dėstytoja A.Urban sako, kad padėtis šiuo metu gana keista, o per pastaruosius ketverius metus tapo akivaizdu, kad ne žiniasklaidos įstatymas ar pats jo tekstas kelia didžiausią grėsmę žiniasklaidos bendrovėms. Taip yra, pastebi ji, nes Žiniasklaidos taryba neskiria baudų, neuždaro laikraščių ar leidėjų, bet ekonominis spaudimas ir valstybinės rinkos iškraipymas labai stipriai veikia.

„Pavyzdžiui, buvo pakeista priemonių nuosavybės struktūra, ir keletas tarptautinių žiniasklaidos investuotojų pasitraukė iš Vengrijos rinkos. Naujieji savininkai yra Vengrijos investuotojai, kurie – iš esmės politiniai investuotojai, susiję su valdžioje esančiomis partijomis. Tos žiniasklaidos bendrovės dosniai finansuojamos viešaisiais pinigais, nes reklamai skirtos lėšos naudojamos remti lojalioms žiniasklaidos priemonėms“, – teigia A.Urban.

Žurnalistas A.Batorfy pasakoja, kad jo su kolegomis atlikta detali žiniasklaidos rinkos analizė rodo, jog daugiau kaip du trečdaliai valstybės įstaigų politinės reklamos lėšų atitenka su partija siejamoms žiniasklaidos bendrovėms, o tai siaubingai iškreipia rinką.

„Tų žiniasklaidos priemonių apyvarta ir pelnas taip išaugo, kad kiti nebegali konkuruoti. Ir tai buvo padaryta už viešus pinigus. Man atrodo, kad tai skandalas, bet Vengrijoje niekam tai nerūpi, išskyrus kelis tyrinėtojus ir nepriklausomus žurnalistus. Tai pagrindinė problema“, – pabrėžia A.Batorfy.

Nacionalinis transliuotojas tapo propagandos mašina

Kita Vengrijos žiniasklaidos problema, kurią išskiria kalbinti pašnekovai – neskaidrios visuomeninės žiniasklaidos reformos, dėl kurių buvo įvykdyta centralizacija, atsisakyta abonentinio mokesčio ir nebeviešinamos metinės ataskaitos. 2011 m. keletas visuomeninių transliuotojo žurnalistų surengė bado streiką, kai televizijos naujienų reportaže specialiais efektais buvo paslėptas buvusio Aukščiausiojo Teismo vadovo veidas, nes esą buvo duotas nurodymas jo nerodyti žiniose.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestas Vengrijoje, Budapešte

Pasak A.Urban, būta ir daugiau atvejų, kurie rodo, kad visuomeninis transliuotojas virto valstybinės propagandos mašina. Kitas žinomas atvejis, primena ji, susijęs su Budapešte vykusia demonstracija, kai naujienų laidoje minia buvo išvis neparodyta.

„Reporteris atsistojo prieš kamerą prie operos pastato taip, kad ekrane atrodė, jog niekas proteste nedalyvavo, gatvėje nebuvo žmonių. Kitoje valstybinės žiniasklaidos naujienų laidoje reportažas iš spaudos konferencijos su Vokietijos europarlamentaru Danieliu Kohnu-Benditu buvo parodytas taip, tarsi uždavus klausimą šis išėjo, nors iš tiesų jis atsakė į klausimą, tik buvo iškirptas“, – kalba universiteto dėstytoja.

Vengrija pribrendo pokyčiams

Manevruojant stengiamasi ieškoti sąlyčio taškų su įvairiais galių centrais, pavyzdžiui, ir su Rusija, ir su Vokietija, ir su JAV. Tai irgi nelabai patinka. Todėl, manau, ir kyla didelė kritika, kuri kartais teisinga, bet kartais ir perdėta, – sakė V.Sirutavičius.

V.Sirutavičius sutinka, kad minėti žiniasklaidos suvaržymai, politinė manipuliacija ir koncentracija kelia nerimą. Bet jis nemano, kad tai tik Vengrijai būdinga problema. Mokslininkas mato dvi priežastis, kodėl Vengrija labiau nei kitos šalys sulaukia dėmesio ir kritikos dėl šių problemų. Pirma priežastis – euroskepticimas, ir bandymai kelti nacionalinius interesus.

Antroji, mano istorikas, – užsienio politikos principai: „Užsienio politika, mano supratimu, grindžiama balansavimo principais. Manevruojant stengiamasi ieškoti sąlyčio taškų su įvairiais galių centrais, pavyzdžiui, ir su Rusija, ir su Vokietija, ir su JAV. Tai irgi nelabai patinka. Todėl, manau, ir kyla didelė kritika, kuri kartais teisinga, bet kartais ir perdėta.“

Ekonomistai sako, kad sunku rasti įrodymų, jog šaliai sekasi geriau, kaip teigiama partijos rinkimų šūkyje. Nors ir mažesne nei prieš ketverius metus persvara, „Fidesz“ šį pavasarį rinkimuose antrą kartą laimėjo vadinamąją „super“ daugumą – beveik du trečdalius vietų Vengrijos parlamente. Partiją sėkmė lydėjo ir savivaldos, ir EP rinkimuose.

Žiniasklaidos analitikė A.Urban sako, kad tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne didžiulės Vengrijos valdžios manipuliacijos viešąja erdve, tačiau ji pastebi ir ženklų, kad šalis vis dėlto pribrendo pokyčiams: „Jie pakeitė rinkimų sistemą ir manipuliavo viešąja erdve, todėl juos rinkimuose ir lydėjo tokia sėkmė. Kita problema ta, kad daug jaunų žmonių išties nėra linkę dalyvauti viešajame gyvenime, eiti į rinkimus ar protestuoti prieš valdžią. Bėda ta, kad potenciali demokratinė opozicija paprasčiausiai negali prisibelsti iki jaunosios kartos.“

Tačiau, pabrėžia A.Urban, pastarosiomis savaitėmis dėl interneto mokesčio planų jaunimas staiga suvokė, kad demokratinės idėjos svarbios ir už jas reikia kovoti. Galbūt tai ir tapo postūmiu vėl dalyvauti viešojoje erdvėje.

„Praėjusį sekmadienį vėl vyko masiniai protestai, šįkart dėl korupcijos. Pastaruosius ketverius metus žmonės nelabai domėjosi korupcijos atvejais, o dabar jie pasirengę prieš tai protestuoti. Kita didelė demonstracija planuojama pirmadienį. Ji vyks ne tik Budapešte, bet ir kaimiškose vietovėse, kituose šalies miestuose. Panašu, kad pastarosiomis savaitėmis kažkas prasidėjo“, – tikina žiniasklaidos analitikė.